Ispūdžiai iš seminaro apie gimimo eiliškumą

Vakar apturėjome vyriškai rimtą ir solidų seminarą. Jau seniai taip rimtai neklausėme ir nekosnpektavome. Jokių „chi chi, cha cha“ ir moteriškų paplepėjimų, bet daug vyriškos logikos, tyrimų ir atradimų.
Mamyčių su vaikučiais susirinko laaabai daug. Buvo šiokia tokia betvarkė ir mažas „balaganiukas“. Dėl to man taip visada norisi atsiprašyti mamų, kad negalime pasodinti jų į minkštakrėslį ir suteikti visko, kas reikalinga atėjus su mažais vaikiukais. Bet mamos yra mamos – jos įžvelgia tai, kas gražu bei įvertina tai, kas mums atrodo savaime suprantama – gražiai papuoštą stalą (ačiū Jurgai), degančias žvakes, rudenio lapus…  

Renginio pabaigoje paklausiau naujos mamytės ar labai pavargo (nes ji atėjo su dviem mažomis dukrytėmis). Tai ji sako: ką jūs, čia taip gražu, mamos tokios gražios, pasipuošę. Pagalvojau: taip taip, kiek mums nedaug tereikia… Ir kaip gerai, kad yra tie trečiadieniai, nors, pamaniau sau, galvą išsiplaunu:-)))). Ne, tikrai nuoširdžiai pasidžiaugiu, kad tą dieną „užsidedu veidą“ :-).

O dabar apie patį seminarą. (Kadangi aš kaip tas asilėlis Benas tik viena ausele girdėjau, tai seminaro medžiagą patalpinsime vėliau). Man beklausant paaiškėjo, kodėl gi aš tokia apdovanota komunikabilumu. Ogi pasirodo todėl, kad esu vidurinis vaikas – t.y., kad esu be padėties – mano padėtis jokia :-))). Taigi ir stengiuosi iš visų jėgų pritraukti visų aplinkinių dėmesį savo bendravimu :-). Juokas juokais, bet man tikrai labai lengva susibendrauti ir susidraugauti. Paaiškėjo ir tai, kodėl gi Rosanėlė yra tokia aktyvistė – Mamų klubas, o dar ir visa kita visuomeninė veikla, veikla, veikla ir veikla, ir dar veikla, ir vėl veikla… Pasirodo, tai būdinga viduriniems vaikučiams. Užaugę jie labiau orientuoti į ją, nei į šeimą. Sory, myliu šeimą, bet be tos veiklos man būtų tikrai sunku :-). Buvo ir vienas asmeninis neatitikmuo – viduriniai vaikai ne perfekcionistai, na o aš vis dar stengiuosi pagyti iš šios „ligos“ ;-).
Dar girdėjau, kad daugiausiai pasiekusieji, atradėjai, išradėjai, kosmonautai ir visi kiti „…autai“ yra vyriausieji vaikai. Taip pat recidyvistai ir nusikaltėliai. Hm hm… Kaip supratau, pats sunkiausias uždavinys vyriausiajam – tai susitaikyti su „nuvertimu nuo sosto“ – kito vaikelio gimimu. O jei kitas vaikelis negimsta ir vyriausias lieka vieninteliu, tai jam yra daug šansų nesubręsti. Taigi, pasirodo, reikia visokių išorinių sunkumų, kad jis pabręstų. Na, bet to mūsų kiekvieno gyvenime netrūksta (sunkumų), tai tikiuosi ir vienturčiai turi galimybių pabręsti :-). Taip pat ir jaunėliams gręsia šis nebrandumas ir galimybė būti nesavarankiškiems. Ir tikrai – tas mažiausias vaikas mūsų šeimoje vis atrodo leliukas ;-).
Bet kaip lektorius pabaigoje taikliai pasakė, gimimo eiliškumas nėra horoskopas ir besąlygiškai juo tikėti ar pasitikėti nereikia :-).
Taigi be galo esu dėkinga edukologui Ričardui Pagojui, kad sutiko skirti laiką, protą ir žinias mažylių mamoms.
Labai atsiprašau, jei ką ne taip aprašiau, visos girdėjome skirtingai, o aš girdėjau dar ir ne viską ;-).
Turiningo seminaro medžiagos analizės :-)
įspūdžiais dalinosi Rosana.