Moteriški įspūdžiai iš pokalbio apie paliktus vaikus

apie-paliktus-vaikusSveikos mamytės,

Vakar mamų klube apturėjome labai širdingą ir jautrų pokalbį.. Erika ir Lina dalinosi apie vaikų lankymą Kūdikių bei Globos namuose. Ne tiek ir daug mūsų susirinko, bet vakarojimas buvo toks įdomus ir prasmingas, kad net ir atvirutėms laiko neliko…

Gan retai šiuo metu man tenka apsilankyt mamų klube – pupa dar labai maža – bet šįkart kažkaip žinojau, kad turiu ten būti. Labai įdomu buvo… Ypač kai išgirsti, kad kažkas savanoriškai lanko našlaičius, nors turi savo vaikų, noris ateit ir pamatyt šį fenomeną: jį „paliesti“, „užuosti“ ir pajausti, KAIP tam randama laiko, noro, jėgų, DRĄSOS…

Turbūt neatpasakosiu visko, ką pasakojo mamos savanorės, bet pasidalinsiu bendru įspūdžiu.

Ši tema buvo, yra ir bus jautri. Ir turinčioms savų vaikų, ir jų neturinčioms. Bet turiu pripažinti, kad pačiai pagimdžius ši sritis dar labiau pajautrėja, širdies stygos įsitempia dar labiau… Galiu palyginti, nes kadaise lankydavaus globos namuose, draugavau su vienu našlaičiu, bandžiau jam padėti… Dabar, jau turint savo pupą užteko kartą per TV pamatyti nedidelį siužetą, kaip Kūdikių namuose mažylis supasi elektroninėse supynėse ir.. viskas… Ilgai negalėjau šio vaizdo pamiršt… Nes buvo aišku, kad tos elektroninės supynės yra vienintelė to vaikelio auklė, mama, globėja… Visa kita tik formalumas, sauskelnių pakeitimas, pamaitinimas… Net ir fiziškai ten dirbančios auklėtojos nepajėgios visų ten gyvenančių vaikučių pagloboti, o ką jau kalbėti apie kokio tai dvasinio peno suteikimą, meilės parodymą…

Erika dalinosi, kad nuėjusios ten kartais pasimesdavo, kuo gi galėtų padėti tokiai daugybei meilės ir šilumos ištroškusių vaikų… Bandė nešti į lauką kūdikius, bent po 15a minučių, kad kuo daugiau jų gurkšteltų gryno oro… Ir daugiau pasakojo, bet ne tiek daug, nes… gumulas gerklėje neleido. Erika pasakojo, kad po pirmojo apsilankymo Kūdikių namuose mėnesiui nugrimzdo į raudas ir kone depresiją, nes to vaizdo negalėjo pamiršt… Visos nesunkiai galėjom suprasti, apie ką jos pasakojimas… Kartais nereikia ir detalių, pakanka kelių sakinių. Ačiū jums, kad pasidalinote širdies virpesiais.

Taip pat jos ėmėsi lankyti vienus globos namus Vilniuje, kur gyvena jau šiek tiek vyresni, skirtingo amžiaus vaikai. Ten buvo panaudotos ir mamų klube išmoktos rankdarbių pamokėlės, ir apskritai išnaudota bet kokia galimybė parodyti dėmesį, meilę… Kaip supratau, nemažai ir asmeninių lėšų paaukota šių savanorių, kad nupirktų gimtadieniams dovanų, nors kažkiek prisidėtų prie ten gyvenančių vaikų norų išsipildymo… Ir jos iš ten visuomet grįžta išbučiuotos, mažučių rankyčių apkabintos, žvitrių ir tuo pat metu liūdnų akučių nužiūrėtos… Visuomet…

Paskui Rosana paklausė susirinkusių mamyčių, kodėl mes čia atėjom, kodėl į šią temą. Ot Rosana. Ėmė drąsiai ir patempė kiekvienai už kažkur užspaustos stygos… Pasipylė pasakojimai, svarstymai, ašaros, dvejonės, bebalsės dejonės… Dėl asmeninio silpnumo, didelių norų turėjimo, artimųjų nepritarimo, nepasitikėjimo, o ir jėgų bei drąsos TAM ŽINGSNIUI neturėjimo. Tuomet kalbėjomės toliau, kas jau turėjo šiokią tokią patirtį dalinomės ja, paprastais pasidalinimais tarsi raginom viena kitą nenustoti APIE TAI svajoti, galvoti, žengti tegu nedidelį, bet žingsnelį… Nebijoti tos galimos „vieno mėnesio depresijos“, kuria persirgo Erika po pirmojo apsilankymo, nebijoti atnešti trupinėlio dėmesio tiems vaikams, jei tik yra noras… Kalbėjom ir apie problemas, kurioms bujoti našlaičių gyvenime (ir, deja, „žaisti“ jų likimais) kol kas, deja, Lietuvoje labai daug sąlygų, kad ne visi globos namai yra jaukūs, skleidžiantys šeimos židinio kvapą…

Grįždama namo pagalvojau – ak tos moterys… jos mamos iki kaulų smegenų… Taip jau įdėta mums. Kad ir paprastas pavyzdys – ėjo Erika ir Lina su būreliu iš vaikų namų į filmą… Įbėgo mergaitės į pakeliui esančią vaikiškų prekių parduotuvę, čiupo už vežimėlių ir ėmė aiškinti viena kitai, kokį vežimėlį pirks, kai pagimdys… Dieve kai pagalvoji… Kad tik jos pačios tuos vežimėlius pirktų, o ne dar vieną jų pagimdytą kartą tuo aprūpintų dar vieni globos namai…

***

Gal sentimentaliai nuskambės, bet prisipažinsiu – turiu svajonę. Kad globos namų Lietuvoje nebūtų. Ar negalime pasvajoti? Manau, galime. Ir pasvajoti, ir pasimelsti dėl to, ir galbūt numinti dar vieną takelį nuo durų iki durų… Nesmerkite savęs, jei jūs to takelio nepraminsite. Galbūt jūsų laukia kiti namai ir kiti takeliai… Esam skirtingos, skirtingi ir mūsų keliai, skirtingi takeliai…

***

Brangios mamytės, jei turėsite norą kažkuo prisidėti – lėšomis, jėgomis, dovanomis ir t.t., – kreipkitės į Eriką, galite klausti ir šioje svetainėje, kad ir čia komentaruose. Erika su Lina globos namuose lankosi maždaug kartą per mėnesį.

Ačiū už bet kokią pagalbą,

Aurelija