Žvilgsnis pro puodų virtinę į geriausiąją dalį…

38: Jiems keliaujant toliau, Jėzus užsuko į vieną kaimą. Ten viena moteris, vardu Morta, pakvietė Jį į savo namus. 39: Ji turėjo seserį, vardu Marija. Ši, atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi Jo žodžių. 40: O Morta rūpinosi visokiu patarnavimu ir stabtelėjusi pasiskundė: „Viešpatie, Tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Pasakyk jai, kad man padėtų“. 41: Tačiau Viešpats atsakė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir nerimauji dėl daugelio dalykų, 42: o tereikia vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“ (Lk 10 sk.).

 Gali būti, kad perskaičius šią ištrauką kuri nors mama krūpteli: „na va, esu ta nelaiminga Morta, kuri vis prie puodų ir prie puodų, prie sauskelnių, prie nesibaigiančių trupinių… Ir negana to, Viešpats dar subara Mortą. Bartų, matyt, ir mane. O štai Marija…“. O kažkam galbūt ši ištrauka gan svetima ir nesuprantama, apie kokią geriausiąją dalį kalba Viešpats. Tačiau noriu jus padrąsinti – jei karts nuo karto atsiversite Evangeliją (Šventąjį Raštą), skirsite laiko apmąstymams apie tai, ką perskaitėt, nuoširdžiai melsitės – aiškumo bei nuovokos daugės, o šventraščio temos taps labai artimos sielai.

*** 

Pirmiausia noriu atkreipti dėmesį į vieno ganytojo pastebėjimą – Evangelija pagal Joną atskleidžia, kad Jėzus mylėjo Mortą. Būtent taip ir parašyta: Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių (Jn 11, 5).  Tad norėčiau pabrėžti – Jėzus jus myli.

Antra, neturėtume galvoti, kad jei Viešpats mus pabara, Jis mus atmeta. Atvirkščiai. Jis nori apreikšti mums save, savo šlovę. Jau kas kas, bet mamos gi žino, kad pabarimas skiriamas vaiko „sveikatai“, o ne „ligai“ . Ir dar mamos žino, kaip kartais skaudu barti vaiką (todėl kartais mieliau patiki šį uždavinį tėveliams, stipriajai lyčiai ). Tad jei Viešpats mus ir pabara – tai yra girdime griežtesnį Dievo žodį savo atžvilgiu – tai mūsų gerovei, ne vargui.

Be to, kaip mes kartais pabarame vaikus, kad jie skiria per daug laiko vienam ar kitam užsiėmimui, taip ir Viešpats turi teisę mums pasakyti, kas yra svarbiausia, o kas – tik svarbu.

Trečia, atkreipkime dėmesį, kad dėka Mortos prasilenkimo su tuo, kas yra svarbiausia [sakyčiau, ji atidavė prioritetą svarbiam, bet ne svarbiausiam dalykui], mes išgirdome jau šimtmečius cituojamus labai vertingus, mūsų tikėjimą statydinančius Viešpaties žodžius. Šie žodžiai mums atskleidžia, kas Dievo požiūriu yra svarbiausia ir kas yra geriausia dalis mums pačioms. T.y. nuolankiai klausytis Viešpaties, būti su Juo.

Tad man peršasi štai tokia išvada: net kai esame atitolusios nuo Viešpaties, net kai leidžiame rūpesčiams užgožti tai, kas gyvenime yra svarbiausia, mes galime (bet kada) ateiti pas Viešpatį ir patirti bei išgyventi Jo artumą, o taip pat gauti labai vertingas pamokas, įgyti išminties. Net jei Viešpaties skirtas žodis mums yra griežtesnis ar ne visai toks, kokio tikėjomės… Juk geriau aštrūs, bet teisingi ir nešantys gyvenimą žodžiai, nei saldūs, bet tušti (geriausiu atveju tušti – nes šiandieniniam pasaulyje tenka girdėti ir tokius, kurie atima paskutinius gyvybės syvus iš mūsų…).

Manau, jog Dievo akyse Mortos darbštumas buvo girtinas… (Be to, juk tai būtent ji pakvietė Jėzų į savo namus). Tiesiog jai reikėjo tinkamu laiku stabtelt ir atsidėti tam, kas yra geriausia, svarbiausia jai pačiai. Jos sielai, jos vidiniam gyvenimui. Marijos pavyzdys liudija, jog ji pasirinko bendrystę su Jėzumi – tai, kas yra be galo svarbu kiekvienam žmogui, kas tampa viso gyvenimo pamatu ir daro mus išmintingais žmonėmis. Tai, kas sujungia mus su amžinybe. Visa kita juk taip laikina… Nes patarnavimai – kaip ir puodai mūsų virtuvėje ar kiti buities darbai – keičiasi, tačiau bendrystė su Kristumi išlieka nuolat ir ji dar šiame gyvenime duoda nuostabius vaisius.

Pamenu, teko sutikti merginą, vardu Morta Marija. Sužinojus jos vardą nusišypsojau – pagalvojau, galbūt jos tėvai norėjo matyti dukroje suderintą tiek Marijos, tiek Mortos paveikslą/charakterį. O gal tai tiesiog atsitiktinumas. Bet, pamaniau, aš išties norėčiau tų dviejų seserų charakterio derinio savyje… Kai darbštumas ir buvimas prie Viešpaties kojų yra lyg dvi tarpusavyje derančios stygos… Ar tai įmanoma? Manau, taip… Tik reikia šiek tiek įdėti pastangų.

***

Dievas žino, kad mes neturime laiko :). Bet vis dėl to – kaip ir Morta galbūt galime pradėti nuo to, kad pasikviesime Jį į savo namus (širdies, minčių namus…). Ir gal maldą pradėsime ne nuo padėkos Dievui, bet daugybės priekaištų ir nusivylimų… Bet net ir priekaištus Viešpats išklauso. Svarbu tik nesustoti ties pirmu sakiniu ir, žiūrėk, atsivėrimas Dievui padarys stebuklą – po truputį mūsų priekaištai virs dėkingumu, o prašymą pasikeisti skirsime ir sau…

 Ateik, Viešpatie Jėzau, ir būk mūsų, visų mamų Ganytoju…

 

Su meile Kristuje,

A.Umbrasienė

20091129

 

Foto iš www.wcg.org/lit/bible/gospels/lukewomen.htm