Testas meilei arba – apie Kariną…

sumazinta Noriu pasidalinti tuo, kas neseniai „užkabino“ labiausiai. Skaičiau suomių rašytojo Miko Waltari istorinį romaną „Karina, Mauno duktė“. Istoriją apie jauną paprastą mergaitę, kuri, dar būdama kone paauglė atsidūrė ne tik Švedijos karaliaus rūmuose, bet ir glėbyje… Tai skaudi ir graži, patraukli ir atstumianti meilės istorija – istorija, kurią vieni pavadintų palaiminta, kiti, galbūt, – prakeikta…

Tačiau ši istorija, o tiksliau kalbant, Karinos, jaunos merginos tyra ir neįtikėtina meilė pasitarnavo kaip testas manajai meilei (na, turėčiau pastebėti, kad gali būti sunku mane suprasti neperskaičius šios knygos)… Galbūt kai kurios moterys, susipažinusios su Karinos paveikslu, pasakytų, jog tai netinkamas meilės pavyzdys. Jog negalima taip aklai, atsidavusiai ir pasiaukojančiai mylėti savo vyro (ypač XXI amžiuje) – ir dar vyro, kuris taip dažnai jos atžvilgiu buvo neteisus, net gi apsėstas (nuo to apsėdimo kentėjo ne tik Karina, bet ir visa šalis).

Bet Karina mylėjo. Ir ji taip mylėjo, kad buvo pasiruošusi daryti (dirbti) bet ką, kad tik nors akies krašteliu karts nuo karto galėtų pamatyti tą, nuo kurio jai virpėjo visas kūnas ir siela. Virpėjo iki pat mirties, ne tik romano pradžioje. Ir toji meilė, deja, buvo nuodėminga, nes daugelį metų ji tebuvo karaliaus sugulovė – juk jis karalius, o ji…basakojė prastuolė, našlio duktė… (Tai kas, kad darbšti, tyra, nuolanki). Jauna mergaitė „iš liaudies“ pamilo karalių. Pamilo ten, kur susitiko. Turguje. Švedijos karalių. Ir kaip minėjau, meilė, deja, buvo nuodėminga, nes nuodėmingas buvo karalius, bet ne Karina – jos meilė buvo tyra ir tikra, persmelkta vienintelio noro – kad karalius būtų laimingas. Pirmiausia ne Švedijos, bet jos karalius.

„Aš tik noriu, kad karalius būtų laimingas“, – kartodavo ji. Net jei jis „karališkuoju papročiu“ žadėjo parsivesti kokią karalienę – nesvarbu… Svarbiausia – kad būtų laimingas.

Galbūt tame romane nemažai autoriaus vaizduotės „pavinguriavimų“, tačiau net jei tai būtų fantastinė, o ne reali istorija – ji būtų šauni… Tikrai. Ši istorija man pasirodė galinti atstoti ypatingą veidrodį visoms žmonoms – moterims, kurios myli ir nori būti mylimos. Ir kai žvilgtelėjau į šį veidrodį, man pasidarė gėda… Gėda dėl savo vidinio skurdo, gėda dėl to, kad vietoj to, kad auginčiau savy meilės tobulumą, neretai leidžiu prasprūsti nepasitenkinimui… Ar nemyliu savo vyro? Ką jūs, myliu labai. Myliu be proto! (Ir jis tai žino:)).. Mano vyras tikrai ypatingas žmogus, ir jei tik kas pabandytų man jį apjuodint, tikrai neatsukčiau kito skruosto – nebent „pasukčiau“ skruostą to, kuris tai padarė…

Bet žinot – turėtumėt tai žinot:) – kad kartais net ir „lygiam kely“ pasitaiko „eismo įvykių“… Atsirado jų ir mano širdyje. Klausiau Dievo, ką daryt. Tuomet paėmiau šią knygą į rankas. Tarytum atsitiktinai. Tačiau neatsitiktinai ją skaitant pasidarė liūdna… Dėl Karinos likimo, ir dėl savęs. Dėl to, kad galiausiai jai uždėta karalienės karūna (kurios ji labai nenorėjo) atėmė iš jos viską, ką ji turėjo, kuo džiaugėsi… Ir dėl to, jog kad ir kaip myliu savo vyrą, aš „netempiu“ iki Karinos. Kad ji – taip pavyzdingai mylėjusi neteko visko; o aš, kad ir labai mylinti, bet dar toli gražu ne tobulai (kaip tai parodė praktika, o ne „poezija iš širdies“) – turiu viską… Esu ištekėjusi už mylimojo ir tikrai jaučiuos mylima.

Tiesa, gali pasirodyt, kad anais laikais daug kas buvo kitaip. Moterys turėjo būt nuolankios, romios, neva ne taip, kaip dabar… Įdomiausia, kad Karina turėjo visas galimybes, paragavusi karaliaus rūmų prabangos (o ir karaliaus prielankumo), tapti aikštinga ir ambicinga dama – bet netapo. Tuo tarpu romane pasirodo ir kitos moters paveikslas – Kotrynos Jogailaitės (kaip liūdna, kad savo prastu charakteriu suniokojo tokį gražų savo vardą bei kilmę!) – kuri, būdama karaliaus Eriko brolio žmona, turėjo išties, pavadinčiau, „gudrios lapės ir kobros širdį“… Ir panašu, kad ji su amžium vis „kobrėjo“, o Karina tuo tarpu – patirdama vis didesnį vargą, pažeminimus ir skausmą – rodė meilę, kuri išties guldo savo gyvybę… Kasdien…

Įdomu ir tai, kad ši istorija  man kažkuo priminė Biblinį pasakojimą apie karalienę Esterę – ten taip pat jauna, nuolanki ir graži našlaitė išteka už karaliaus. Ir unikaliu būdu pasitarnauja savo tautos – žydų – išgelbėjimui ir išlikimui. Ir noriu pastebėti, kad ji buvo pakviesta į karaliaus rūmus po to, kai karalius „atleido“ buvusią karalienę Vastę – dėl jos, sakyčiau, aikštingumo, net gi noro pažeminti karalių kitų akivaizdoje (žr. Est.kn. 1sk.) – kaip sakoma, viešuma nebuvo ta vieta, kur reikėjo „aiškintis santykius“ ir rodyti savo „ragus“. Ir nors šių istorijų negalime pritaikyti savo gyvenimui „viens prie vieno“, tam tikrų pamokų tikrai galime įgyti. Juk kiekviena santuoka, kiekviena šeima yra nedidukė karalystė, kurios gerovę su Dievo pagalba kuriame patys. Ir net jei mūsų vyrai nėra šalies karaliai:), o mes ne karalienės:) (nors neretai kaip čia pasakius:)…), kurti „karališkus“ santykius galime visos/visi…

Tad linkiu visoms mums būti ne tik mylimoms, bet ir mylėti. Mylėti taip, kad vaikams skirtos knygos apie tikrą meilę būtų tik priedas to, ką jie matė savo namuose. Mylėti taip, kad svaigtume…

O jei kažkas pavargo mylėti, nusivylė ir nežino, kur pasisemti jėgų – yra toks šulinys…
Ir kaip gerai, kad toli ieškoti jo nereikia – jis mūsų širdyse.
Ir  atsiveria jis maldoje. Tikrai atsiveria…

 

Nuoširdžiai,
Aurelija U.

20100210

 

Foto iš asmeninio archyvo.