Kūrybinė išplauka

Netyčia vietoj „išvyka“ parašiau „išplauka“, norėjau ištaisyti, bet po to pagalvojau, kad taip net gi geriau skamba :) Taigi, vieną (ačiū Dievui nelietingą) savaitgalį su Mamų klubo kūrybine grupe turėjome kūrybinę išvyką baidarėmis. Tiesiog norėjosi sudėti visus taškus ant „i“, viena kitai padėkoti :) ir padrąsinti kitam sezonui. Be to labai norėjosi padėkoti ir savo vyrams, kad jie buvo kantrūs mūsų tarnavimui, kad mus palaikė ir drąsino. Taigi, kaip supratote, į kūrybinę išplauką pasiėmėm ir vyrus.

Tiesą pasakius, nors savo dalyvavimą patvirtinau dar prieš mėnesį, bet net išvakarėse nebuvau užtikrinta, kad plauksiu. Paskutinį kartą mudu su vyru plaukėme baidarėmis prieš kokius 13 metų, be to nuo tokių išvykų jau buvome atpratę, o dar kitos aplinkybės kišo koją. Tačiau atsikėlėme anskti ryte, mažąją Barborą pridavėm seneliams, o aš, vyras ir Liepa (5m) išvykome prie nuostabaus grožio upės Ulos :) Buvau maloniai nustebusi, kad mūsų susirinko nemažas būrelis ir, kad vyrai „pasirašė“ šiai avantiūrai.

Taigi, visi „po du, po du“, o kai kurie po tris susėdome į baidares. Kadangi jau seniai buvome pamiršę kaip tos baidarės „valgomos“, tai vadovaudamiesi principu „sunkesnis sėda į priekį“, vyras sėdo į priekį, aš į galą, o Liepa per vidurį :) Labai bijojau dalyko, kuris gan dažnas baidarių sporte. Ne, neapvirtimo, nes visi buvome su gelbėjimo liemenėmis… Bijojau, kad su vyru nesusirietume :) Aš (kaip ir daugelis moterų) linkusi valdyti situaciją ir geriausiai žinau kaip viską reikia daryti, todėl bijojau kad pradėsiu reguliuoti ne tik baidarę, bet ir vyrą kaip jam irkluoti.

Įsėdus į baidarę pirmiausia puolėm mokytis kaip irkluoti ir vairuoti laivą :) Kai daugmaž prisiminėm kaip tai daroma pakėliau akis nuo vandens, įkvėpiau gaivaus oro ir išsišiepiau :))) Mane apėmė toks laimės jausmas, viskas atrodė taip gražu, paslaptinga, romantiška, tobula. Šypsena nuo veido nedingo gal kokį pusvalandį iki kol supratau, kad upė pilna kliūčių ir nėra kada užvertus galvą spoksoti į dangų :) Posūkis po posūkio, kliūtis po kliūties, nebuvo kada net irklų iškelt iš vandens. Kadangi sėdėjau gale, tai per plačius vyro pečius nelabai ką mačiau, o ir stengiausi kuo mažiau matyti, kad nekiltų pagundymas pradėti viską reguliuoti. Todėl kai jis pradėdavo inirtingai irkluoti, tai ir aš pradėdavau, kai jis staiga imerkdavo tik vieną irklą į vandenį, tai ir aš tą patį padarydavau :) Žodžiu jokių barnių, vien tik pasidavimas tėkmei ;)

Kuo toliau, tuo labiau iš šalia mūsų plaukiančios baidarės girdėjosi moteriškas piktas balsas ir kažkas panašaus į barnius. Kartais atrodydavo, kad tuoj ten pradės muštis irklais. Galiausiai po kokios valandos man pasidarė gaila ir pasiūliau jiems susikeisti vietomis – žmonai sėsti į galą, o vyrui į priekį, tada žmona per vyrą nematys kelio ir negalės jo reguliuoti :) Man buvo atsakyta, kad vyrai turi sėdėti gale, nes tas, kas sėdi gale valdo baidarę – jo rolė pati atsakingiausia. Pradėjau dairytis į kitas baidares ir pastebėjau, kad visur gale sėdėjo vyrai. O aš, kaip žinia, irgi sėdėjau gale … :) Taigi, po mūsų pirmo sustojimo mes su vyru susikeitėm vietomis :) Turiu pasakyti, kad net susikeitus vietomis mes nesusiriejom :)

Apie tą mūsų sustojimą galiu pasakyti tik tiek, kad apetitą tikrai „naguliali“, nes puolėm visi kirsti sumestinį lauknešėlį. Porą lašinukų, pora „bajeriukų“ ir vėl visi sušokom į baidares :) Ai, tiesa, prieš šokdami užsiklijavome nuo irklavimo prisitrintas pūsles. O štai likęs kelio ruožas buvo dar sudėtingesnis nei pirmas. Šį kartą kliūtis reikėjo ne tik apiplaukti, bet ir lįsti po jomis. Prisipažinsiu, kad po kai kuriais medžiais pralindome labai sunkiai. Liepą paguldėme į baidarę, o po to patys atsigulėm ir tik tada pralindom. Po vieno tokio pralindimo niekaip nebegalėjau išlįsti iš baidarės :) Nu, žodžiu tikrai patyrėme daug romantikos ir adrenalino :)

Beje, juokingai gavosi su mūsų parvežimu į stovyklavietę. Atplaukus į sutartą vietą turėjo atvažiuoti autobusiukas paimti mūsų ir baidarių. Kol laukėme vairuotojo į tą pačią vietą, tik į kitą upės pusę išsilaipino dar vienas baidarininkų pulkelis. Taigi, dabar jau laukėme mes ir jie. Kai pagaliau atvažiavo autobusiukas, tai pasirodo, kad jis turėjo vežti tą anoje pusėje esantį pulkelį. Bet kadangi jie buvo „ten“, o mes „čia“, tai autobusiukas nusprendė parvežti būtent mus. Susėdę trim aukštais pagaliau grįžome į stovyklavietę. Dėl „anų“ tai nesijaudinkite, nes kol jie persikėlė iš anos pusės į šią, tai atvažiavo mūsų atobusiukas ir parvežė juos kur reikia :)

Vakare jau mūsų laukė linksmoji dalis. Kadangi apsistojome Jurgitos tėvelių sodyboje, tai iškart grįžus iš plaukimo mūsų laukė iškepti šašlykai :-p Įsivaizduojat kokia „lepota“ – grįžti visas išsekęs ir išalkęs, o ant stalo jau garuoja beprotiško skonio šašlykai :) Tėveliai labai šiltai mus priėmė ir rūpinosi, ačiū jiems labai! Kai prisikirtom iki samonės netekimo, tada prasidėjo visi Mamų klubo reikalai: padėkos, taškai ant „i“, foto sesija ir t.t. Apsivilkusios marškinėliais su užrašais „Mama man būti gera“ ir „www.mamuklubas.lt“ visaip šėliojom, pozavom ir fotografavomės :) Beje, siūlau ir jums pasidaryti marškinėlius su tokiu užrašu ;)  

Įspūdžias dalinosi Rūta