Skausmo vandenynas

Seniai svajojau apie pagalbą vaikučiams, sergantiems onkologinėmis ligomis. Prieš šešis metus naršiau internete, ieškojau būdų kaip tapti savanore, prisišlieti prie kokios tai labdaringos organizacijos. Gimus antrąjam vaikeliui – dukrytei, vėliau staigmenėlei Samueliui, pamiršau visas savanorystes. Tik vaikučiams paaugus, atsirado laiko širdžiai mielai veiklai.

Prieš Kalėdas (2008) prie jaukaus kūrybinio, moteriško stalo klausiau Eglės Mėlinauskienės pasakojimo apie mažylius, sergančius pikta liga. Visą vakarą praraudojau. Širdis prisiminė savąją svajonę.

Prie puodelio arbatos pasidalinau su savo draugėmis, Mamų klubo tarnaitėmis apie praėjusį Kalėdinį vakarą ir tai, kas palietė mano širdį – vaikučiai, sergantys piktomis ligomis. Ilgai laukti nereikėjo, Mamų klubo „Gailestingumo“ tarnavimo koordinatorė Aida susisiekė su fondo įkūrėjomis ir Dievas atvėrė mums langą – nors mažu lašeliu prisidėti prie kovos su liga, įnešti nors trupinėlį atgaivos, drauge pabūti, bedarant rankdarbius lengvai pasišnekučiuoti, pasigaminti vaiko prisiminimo dėžutę ar kitą mielą daiktelį. Kas antrą šeštadienį Jurga, Rūta, Aida traukiame į ligoninę drauge su „Mamų unijos“ moterimis. Esu dėkinga Mamų klubo mamoms, kurios jungiasi prie šios tarnystės – nuvažiuoja padraugauti su mamytėmis, neša batų dėžutes, iš kurių kuriame prisiminimų dėžutes. Tai tokia menka pagalba prieš piktą ligą, bet ji tikiu nors šiek tiek pragiedrina mamyčių sielas.

Iš Vaikų onkologinio skyriaus grįžtu nuščiuvusi. Grįžtu ir be abejonės negaliu negalvoti apie vaikus ir jų tėvelius. Kai lankėmės pirmąjį kartą, tikrai negalvojau, kad neatlaikysiu, verksiu. Tačiau įėjus į skyrių pamačiau besilaukiančią mamą, su dideliu pilveliu nešiojančią savo penkiametį silpną sūnelį. Prapliupau raudoti. Sujaudino toks beribis atsidavimas. Susirinkus būreliui mamyčių su sergančiais vaikučiais, pamatėme ir daugiau pilvelių :) Kai kurios jau pagimdė išsvajotą brolį, kai kurioms dar tai prieš akis. Negaliu atsistebėti moters mamos atsidavimu mažytei gyvybei. Tai didelė paslaptis. Man tai antgamtiška, Dieviška, stebuklinga.

Be abejonės be galo jaudina vaikų sveikatos pablogėjimai, vaikų išėjimai. Kiekvieną kartą nuvykus išgirstame, kad to ar to vaikelio nebėra. Skausmo vandenynas. Sunku matyti tame vandenyne atsidūrusius tėvus, kurie atsidūsta ir sako: „jau čia kaip Dievas duos“. Kaip sakoma viltis numiršta paskutinė. Viltis čia labiausiai laukiamas svečias.

Kadangi vykstame į ligoninę kas antrą savaitę, tai vaikučiai būna labai pasikeitę. Tas pasikeitimas mane taip pat labai sukrėtė. Sunku atpažinti didelėmis blakstienomis, garbanotais plaukučiais mergytę, kurios dabar pliką galvytę dengia megzta kepurytė, iškritę blakstienos, antakiai, veidelis išsekęs nuo stiprios chemoterapijos. Ir tik besišypsančios akys leidžia suprasti – mes jau pažįstamos. Mergytė drįsta jau šalia prisėsti.

Dieve, Dieve, suteik stebuklą šitoms mažytėms besiskleidžiančioms sieloms. Kiekviena iš jų be galo reikalinga savo mamytei, tėveliui ir be abejonės šitai žemei – savo buvimu dovanomis, savo unikalumu.

Dėkojame visiems, kurie savo mintimis, maldomis, darbeliais prisidedate prie mažo žmogučio kovos su pikta liga. Labai kviečiu ir jus paremti šį tarnavimą priemonėmis rankdarbiams, pinigėliais ar pravesti rankdarbių užsiėmimus, suorganizuoti šventę ar spektaklį, vykti kartu aplankyti vaikučių ir mamyčių. Laukiama visokia pagalba: knygos, žaidimai, žaislai, CD, DVD ir kita, kas pradžiugintų sergantį vaiką, ištisus metus gyvenantį ligoninėje. Norintys kuo nors padėti kreipkitės į Aidą aida.malmigiene@gmail.com.

Linkime mažiesiems stiprybės iš Dangaus, palankaus vėjo įveikiant skausmo vandenyną ir pasiekiant krantą kupiną vaikiško juoko, gyvybės ir svajonių. Brangieji, pasveikite!

Rosana