Šeši džigitai ir angelas

Na ką aš galiu pasakyti… Laukėm 6-ių berniukų mamos – atamanės, Žanos d’Ark ar kažko panašaus :) O atėjo rami, švelni moterytė – tikra Dievo karvytė, kaip angelas :) Tikėjausi kalbą pradės taip :… niekas iš jūsų neturi 6 bernų, tad dabar klausykitės manęs, aš pamokysiu ką reikia daryti ir ko nedaryti..“. O ji pradėjo, maždaug taip „… na, kažkokios ypatingos patirties aš neturiu… “  Nu žodžiu nuolankumo įsikūnijimas. Iškart pasijutau sugėdinta prisiminusi, kad vos paauginusi savo pirmagimę mokinau ką tik pagimdžiusias drauges motinystės paslapčių :)

Kiekvienai, manau, iš susitikimo įstrigo skirtingi dalykai. Bet galiu paminėti kas man asmeniškai įstrigo. Diana pasakojo apie vieną sūnų, su kuriuo tarsi buvo praradę kokntaktą, kuris atrodė „blogiukas“, kurio nebuvo už ką girti. Nežinodami ko griebtis jie pradėjo juo džiaugtis vien už tai, kad jis yra. Leido jam nesitvarkyti, elgtis kaip nori – nieko iš jo nereikalavo – tiesiog leido jam būti. Net išpildė jo kai kurias svajones. Ir taip vienerius metus su trupučiu. Bet rezultatas buvo akivaizdus. Vaikas atgavo pasitikėjimą tėvais, pats neraginamas pradėjo tvarkytis, pradėjo priimti tėvų meilę.

Labai nustebino Dianos nuomonė apie bausmes. Jų šeimoje nors ir labai retai, bet naudojamos fizinės bausmės. Diana pasakojo, kad jos mama niekada nenaudojo fizinių bausmių, bet labai vaikus moralizavo. Vaikystėje ką nors pridirbusi ji jausdavo kaltę ir žinojo, kad už tai ji turėtų atsakyti. Bet mama ją ilgai moralizuodavo kokia ji anokia, kaip ji padarė blogai savo mamai, kaip mama dėl to blogai jaučiasi ir pan. Rezultate mergaitė savyje nešiodavo ne tik kaltę dėl blogo poelgio, bet ir didžiulią emocinę naštą dėl mamos. Sako „… aš juk žinojau, kad blogai pasielgiau, geriau jau reikėjo man pliaukštelt per užpakalį ir aš žinočiau, kad tai atpildas už bogą darbą, o dabar mama ant manęs užkrovę tokią emocinę naštą, iš kurios aš ilgai negalėdavau išsivaduoti“. Klausydama tokios Dianos patirties supratau, kad būtent taip aš kartais elgiuosi su Liepa – tiesiog ją moralizuoju, „užgrūzinu“ vargšą vaiką, kuris nepajėgus pakelti tokios naštos. Žodžiu – man dabar reikia gerai viską apmastyti.

Dar įsiminė Dianos pastebėjimai apie vyro vaidmenį šeimoje, apie jo tapimą tėvu. Na, žinote, moteris augina 6 berniukus, tai savaime aišku, kad jos vyras turėtų būti auksinis – supratingas, paslaugus, visame kame padedantis ir pan. Bet ji pasakojo, kad būtent tokie lūkesčiai vyrams labiausiai ir trukdo tapti gerais tėvais. Mes, moterys, tiesiog juos įspraudžiam į kampą su savo nurodymais ir baisiausiais priekaištais dėl jų nenuovokumo :( Kuo mažiau iš jų tikėsimės, tuo daugiau jie padarys :) Tiesiog leiskim jiems judėti savu tempu :)

Paminėjau tik kelis epizodus iš susitikimo su Diana Peteraitiene, žinoma, jų buvo žymiai daugiau. Džiaugiuosi šiuo susitikimu. Jis mane praturtino, nuramino ir įkvėpė :)

Rūta