Ko laukiame Kalėdoms?

Daugelis labai laukiame Kalėdų. Dėl įvairių priežasčių. Nors reikia pripažinti, kad daugybei vienišų žmonių ši šventė nėra nei džiugi, nei laukiama…

Ir vis dėlto Kalėdos – tai tarsi viltį pranašaujanti šventė, kurios žmonės ilgisi. Gal todėl, kad sąmoningai ar ne – bet laukiame stebuklų. Nebūtinai antgamtinių. Kažkam jau stebuklas yra vyro ar žmonos šiltas bučinys, kažkam – tėvo ar draugo apkabinimas, kitiems – augančio paauglio švelnumas, susitaikymas su brangiu žmogumi ar bendradarbių dėmesys, o gal ilgai lauktų giminaičių, užsienyje gyvenančių vaikų apsilankymas.

Dovanos? Taip, gal tai dar viena maloni proga jų gauti ar jomis pasidalinti su kitais.

Tačiau taip norėtųsi, kad Kalėdos mums sietųsi ne tik su dovanomis ar pradėsiančiomis ilgėti dienomis. Kartais atrodo, kad šių dienų kultūra (nors kokia čia kultūra…) tiesiog akiplėšiškai pasisavino Kalėdų džiaugsmą, „autorines teises“, paversdama šią šventę  pastangomis papuošti vien tik namus, bet ne širdį, minti kelius į prekybos centrus, o ne į bažnyčią, didinti pirkinių sąrašus, bet ne aukas Dievo namams ar tiems, kas stokoja. Galų gale, ar daug šiandien tų, kurie kaip tie išminčiai iš Rytų susiruošia į kelionę ieškoti jau gimusio Gelbėtojo?

Deja… Mus taip lengvai įsuka, it paslaptingas Bermudų trikampis, šių dienų rūpesčiai, kad juose ir paskęstam. Nelieka laiko maldai, nelieka laiko pabūti vienumoje ir pasakyti bent kelis sakinius Tam, kuris ir yra tikrasis šios šventės Pradininkas ir „Kaltininkas“. Netikim, kad Jam reikia tų sakinių. Tačiau ir netikėsim, jei neieškosim ir nesuprasim, iš kur tikėjimas ateina. Žinoma, ne sakiniuose esmė, bet širdyje – širdyje, kuri esti ten, kur mūsų turtas.

Reikia pripažinti, jog dažnai elgiamės taip, lyg būtume pakviesti į didelį ir išskirtinį gimtadienį, kurį pelnytai galima vadinti Metų švente, tačiau atėję į puotą visiškai pamirštam, kodėl čia esame. Rūpinamės vaišėmis, susirinkusiųjų draugija ir apdarais, fejerverkais ir žybsinčiomis lemputėmis.

O Šeimininkas? Kur Tas, kuris ir pradėjo šią didelę šventę savo apsireiškimu pasauliui? Ar tik neužmiršome Jo?

Norėčiau paraginti – eime Jo ieškoti ir Jį pagarbinti, pasveikinti, Jam nusilenkti. Jei Jo atėjimas  į pasaulį tarp nuodėmingųjų sukėlė tokį didelį šurmulį, vadinasi, kažkur giliai it paslėptas lobis glūdi išskirtinio gimimo istorija, šios šventės šaknys… Tos šaknys driekiasi kažkur giliai tiesoje ir mes tikrai galime jas apčiuopti.

Pagalvokime, jei kažkas pasakytų: atrask šios šventės tikrąsias šaknis, paliesk jas, ir tavo gyvenimas pasikeis.

„Kaip pasikeis?“ – paklaustume mes.

„Taip, kaip turi pasikeisti. Širdį pripildys ramybė, šviesa išstums tamsą, viltis – neviltį, ramybė – nerimą, pasitikėjimas – baimę, meilė – neapykantą, išmintis – kvailystes. Tapsi nauju žmogumi, tavo akmeninė širdis virs minkšta, pažinsi gyvojo vandens skonį.“

Jei visa tai neįvyko ar neįvyks, vadinasi, dar nepalietėm, nesupratom ir nebuvom paliesti. Neradome Jo. Tačiau Jis vis tiek laukia mūsų…

Net jei visus metus gyvenome ne taip, kaip turėjome, jei nusidėjome ir mums reikalinga atgaila – Jis vis dar laukia. Juk ir atgaila įmanoma tik tuomet, jei norime artintis prie Viešpaties.

Ir dar. Ar neteko kartais pasijausti taip, lyg Kalėdoms KAŽKO lauktume? Bet lyg ir negalime įvardinti, ko. Tuomet patikime, kad visa, ką siūlo pasaulis šiomis dienomis ir yra tai, ko laukiame. O gal vis dėlto laukėme brangaus žmogaus – gal draugo, bičiulio dėmėsio, šilumos? Tačiau kodėl tas pats laukimas – lyg širdies maudimas – kartojasi kasmet? Kodėl mes vėl ir vėl Kalėdas siejame su neįvardintais lūkesčiais, jų išsipildymu? Kodėl su Kalėdomis siejame ir pačius šilčiausius ir tauriausius jausmus, atjautą, gailestingumą, dėmesingumą kitiems? Ko mes ilgimės ir tarytum bandome tai pripažinti tik artėjant Kalėdoms?

Manau, kad mūsų visų širdys ilgisi vien To, kuris mus sukūrė ir įdėjo į mus dalį savęs. Kaip taikliai yra pasakęs Aurelijus Augustinas, –  Dieve, Tu sukūrei mus sau ir mūsų širdys nenurimsta tol, kol neranda ramybės Tavyje. Tad jei vis prasilenkiame su Gimusiuoju, mes vėl ir vėl per Kalėdas laukiame patys nežinodami ko.

Jei tik suprasime, kaip labai mums reikia susitikimo su pačiu Šeimininku, lauksime Jo. Jei nesulauksime, eisime Jo ieškoti. Jei nežinosime kur Jį rasti, eisime ir klausinėsime. Jei norėsime suprasti, kaip Jis atrodo, belsim nuo durų iki durų, kol kas nors mums parodys.

Tikiu, kad ir tie, kurie šiandien yra vieniši, palaužti ligų ar kitokių sunkumų, ieškodami susitikimo su Juo patirs paguodą, atgaivą, galbūt sutiks ir bendraminčių. Viešpats pažadėjo: Niekad Aš tavęs nepaliksiu ir nepamiršiu (Hbr 13, 5). Žmonės palieka, pamiršta, Viešpats Jėzus – ne.

Išminčiai nuėjo ilgą kelią ir atnešė Jam dovanų. Tačiau, kad atneštų tas dovanas, jie turėjo patys ateiti iki Jo.

Eikime ir mes. Nepasitenkinime vien blizgančia Kalėdų „prasme“. Eikime prie Jo kojų, Jo širdies, Jo šviesos. Eikime ir palieskime pačią Kalėdų šerdį, mūsų Gelbėtojo pervertas rankas. Jis gimė ne tam, kad Jį užmirštume. Jis gimė idant gyventų mumyse ir per mus. Kad žinotume, ko laukti Kalėdoms. Kad patirtume tikro džiaugsmo šaltinį ir būtume pilni vilties. 

Ir kad savo vaikams papasakotume, kas yra Kalėdos.

Nuoširdžiai,

Aurelija Umbrasienė

20091219

Foto iš connievanberkel.com