Ne tik apie sukneles…

Šįryt per TV mamoms skirtoj laidoj buvo parodytas reportažas apie nedidelį madų šou, kai ant podiumo lipo mamos ir dukros tarpusavy derančiom suknelėm. Vaizdas, žinoma, tikrai labai gražus… Stebėdama tą  reportažą dar gulėjau lovoje ir mėgavaus vėlyvu žiemos rytu (dukros dovanotu:)). Mano mažylė žaidė pašonėje – aprengta paprastais rūbeliais, visai nederančiais prie mano pižamos… Ir susimąsčiau.

Pagalvojau, tikrai labai gražu, kai mama ir duktė dera tarpusavy – nors mano mažutei dar ir metukų nėra, jau ir mums „netyčia“ teko susiderinti rūbelius. Na, tai tiesiog buvo gera pramoga (mamytei:)). Tačiau… ar ateity, svarsčiau, turėsiu galimybę rengti savo dukrelę taip, kaip norėčiau? Ar mano dukrai neteks išgyventi tokio laiko, kaip kad man paauglystėje, kai eidama iš mokyklos nežinojau, ką apsirengsiu nusivilkus mokyklinę uniformą?…

Juk gyvenimas neretai kaip tas oras lauke – permainingas – čia lietus, čia saulė; čia audra, čia užburianti ramybė; čia žydintis pavasaris, čia žlagus, niūrus ir drėgnas, nuplėšęs visus augmenijos rūbus, ruduo…

Prisiminiau ir kaip neseniai kalbėjomės su vyru apie galimybę ar jos nebuvimą kažką duoti, palikti savo vaikams. Vyras, jau užauginęs ne vieną vaiką iš pirmos santuokos, nuogąstavo, kad daug metų gyveno sunkiai, taigi po šiai dienai jaučia kaltę, jog tiek nedaug galėjo suteikti savo vaikams. Klausiausi jo ir mąsčiau apie savo vaikystę, jaunystę. Ir supratau, kad niekada (užaugusi) nė per nago juodimą nepykau ant tėvų, jei jie negalėjo manęs išleisti į kokią stovyklą ar nupirkti gražesnį rūbą. Tačiau… Širdy ne vienerius metus nešiojau nedidelę piktžaizdę dėl to, ko negavau – šiek tiek daugiau jautrumo savo atžvilgiu, šiek tiek daugiau dėmesio mano mergaitiškiems pasikeitimams, paaugliškai brandai – visam tam laike norėjos truputį daugiau mamos… Nors ji tikrai mane mylėjo. Bet… gal ne visuomet suprato, kaip tą meilę parodyti ar tiesiog mane paguosti.
Taigi bandžiau vyrą įtikinti, jog užaugę vaikai neturėtų jausti nuoskaudos dėl to, ko tėvai negalėjo jiems duoti… Ypač tie vaikai, kuriuos sugebėta užauginti taip, kad jie įgytų išsilavinimą, tam tikras vertybes. Tačiau dėl to, ką tėvai galėjo suteikti, bet nedavė – galbūt vaikai gali turėti pagrindo nuogąstauti…

Neveltui sakoma, kad gimę vaikai tarytum naujai „sulipdo“ tėvus ir vaikus, jau spėjusius atitolti vieniems nuo kitų… Anūkai tampa tarytum nauju tiltu į kitokį, brandesnį vienas kito supratimą. Tėvai – t.y.seneliai – per anūkus bando kompensuoti savo auklėjimo spragas, o jau suaugę vaikai kitaip suvokia, ką reiškia auginti, kasdien rūpintis pasaulį išvydusiais gyvsidabriais, nesibaigiančių poreikių „kamuoliukais“… Štai ir aš tik neseniai sužinojau, kokią kaltę mama išgyveno dėl vieno „incidento“, kai būdama dar maža mergaitė jaučiaus labai jos pažeminta. Taip labai, kad nešiojau žaizdą iki pat mamos išpažinties… Tik jai atsivėrus supratau, kokia buvau savo ruožtu nejautri, nesuvokiau, net nepagalvojau, kad ir mano mama vis dar jaučias blogai dėl to, kas įvyko prieš tiek daug metų… Mano mintys sukos vien apie tai, kaip jaučiaus aš – taigi kažkurioj širdies kertelėj vis dar mąsčiau kaip paauglė…

Taigi dabar paskendau savo mintyse svarstydama apie tai, kokia gi aš būsiu mama, ką duosiu ar ne savo dukrai… Ir suvokiau, kad net jei negalėsime pasisiūti vienodų suknelių, tikrai galėsime mokytis viena kitą suprasti bei mylėti… Tik už tai atsakinga pirmiausia esu aš. Dėl to meldžiu Dievo atleidimo už tai, už ką teisiau savo tėvus. Meldžiu atleidimo ne tik dėl to, kad pati nedaryčiau to paties (sakoma, už ką teisi kitus, būtinai pats pasielgsi taip pat… nesunku šią tiesą patikrinti savo kasdienybėje ir įsitikinti jos tikrumu), bet ir dėl to, kad mano tėvai nusipelno daug didesnio dėkingumo, nei galvojau iki šiol. Dėkingumo už bemieges naktis, už daug nuostabių akimirkų, už pastangas mano vaikystę ir jaunystę padaryti kuo geresnę… Ir jiems pavyko. Šiandien turiu pripažinti, jog – nežiūrint kai kurių nesusipratimų ir sukrėtimų – mano vaikystė buvo nuostabi.

Širdy nešioju maldą už savo dukrą, bet supratau, kad pirmiausia ji turi išsilieti dėkingumu už savo tėvus…
Juk jei ne jie, nebūtų ir mano nuostabios dukters…. Nebūtų tiesiog nieko.

Tikiu, kad kuo labiau mylėsime savo tėvus, tuo tyresnę, nuoširdesnę ir turtingesnę meilę galėsime dovanoti ir savo vaikams… Juk Dievas, dovanodamas vieną iš dešimties įsakymų apie pagarbą tėvams, parodė kryptį į gražesnį ir tikresnį gyvenimą.

O dėl tų suknelių… Tai graži pramoga, ypač mažosioms princesėms:), bet tik tiek. Gyvenimas juk nesustoja, jei tų pramogų – vienokių ar kitokių – netenkame. Mano močiutė sakydavo: „Davė Dievas dantis, duos ir duonos“. Ir ji buvo teisi. Ir gali būti, kad dėl neturėjimo galimybės tokioms pramogoms kada nors padėkosime Dievui, nes tam tikrų dalykų perteklius mūsų vaikų gyvenime kartais jiems tampa labiau meškos paslauga…

Tad ieškokime pirmiausia Jo Karalystės ir Jo teisumo, o visa kita – pagal Jo valią – bus pridėta… Dievas žino, ko mums reikia. Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų dalykų, tai juo labiau jūsų Tėvas, kuris yra danguje, duos gera tiems, kurie Jį prašo (Mt 7, 11).

Nuoširdžiai,
Aurelija U.

2010/01/16

Foto iš www.fotopastele.lt