Vėl apie mūsų globojamus mažuosius

Supratimas, kad turi padaryti kažką prasmingo, reikalingo, skirtingiems žmonėms ateina skirtingu metu. Mintis, kad turiu kažką gero padaryti vaikams, gyvenantiems vaikų namuose, kirbėjo jau seniai, bet nežinojau nei nuo ko pradėti, nei ką galėčiau padaryti. Kažkur išgirdau, kad yra moterų, kurios lanko vaikų namus ir pradėjau gana intensyviai ieškoti informacijos, kur ir kaip tas vyksta, kai vieną dieną visai netyčia radau informaciją apie mamų klubą ir apie apsilankymus vaikų namuose. Taip prisijungiau prie belankančių vaikų namus mamyčių, pati ja nebūdama! Sunkiausias turbūt buvo pirmasis apsilankymas, po kurio patyriau tikrą šoką. Paskui supratau, kad tie vaikai – tokie patys, kaip ir kiti, kuriems, kaip ir visiems kitiems vaikams, reikia dėmesio, draugystės, paprasčiausios šilumos. Jie irgi yra smalsūs, judrūs ir norintys žaisti vaikai. BEVEIK tokie patys, kaip ir kiti…

Balandžio mėnesį lankėmės du kartus. Balandžio pradžioje lankėme „mažylių grupę“ – taip praminiau sau ją dėl didesnio kiekio mažųjų joje. Tą kartą, kai lankėmės, auklėtoja pasigyrė, kad jau antra savaitė jų grupėje svečiuojasi pereinamasis meškis, kuris įteikiamas švariausiai grupei. Tą kartą turėjome net tris jubiliatus, taigi veikti tikrai buvo ką! Kaip visuomet, didžiulis tortas, net kelis kartus iš eilės žvakių pūtimas sulaukė didžiausio dėmesio

Aišku, juk tai – svarbiausia dalis! Na, o pasibaigus oficialiajai daliai, kibome į darbus – buvo atvelykis, tad teko kompensuoti per šv. Velykas neatliktą darbą – dekupažuoti kiaušinius. Buvau nustebinta vaikų kantrybe ir noru užsiimti tokiu kruopštumo ir kantrybės reikalaujančiu darbu! Tačiau atrodo, kad vaikams šis darbas patiko, mačiau, kaip atskrido Mūza ir įpūtė jiems kūrybinių minčių bei idėjų

Dekupažuoti kiaušiniai nepaprastai papuošė visą grupę – jie buvo susmaigstyti visur, kur tiktai įmanoma, o vaikai tiesiog nenorėjo su niekuo dalintis savo kūrybos vaisiais.
Antrasis apsilankymas su Lina vyko kitoje grupėje, kur bendravome su daug vyresniais vaikais. Buvau sugalvojusi keletą žaidimų, kuriems reikėjo pasiruošimo virtuvėje ir šiek tiek privatumo, kad jie pavyktų. Bet kur jau ten privatumas! Vaikai tampa nepaprastai kūrybingi, kai nori patenkinti savo prigimtinį smalsumą ir norą kažką sužinoti. Gaila tik, kad mes užaugę šias savybes prarandame

Oficialioji dalis irgi nesiskyrė nuo kitų gimtadienio dovanų – prie iškilmingai padengto stalo užpūtėme torto žvakutes, suvalgėme tortą, kuris buvo tiesiog sunaikintas per 5 minutes. 
Vis pagalvoju, kokius norus sugalvoja vaikai, pūsdami savo gimtadienio žvakutes ant torto? Bandžiau prisiminti save tokio amžiaus, bet nepavyko.
Po torto nusiaubimo buvo paskelbta aktyvių pramogų pradžia. Pirmojo žaidimo metu reikėjo užrištomis akimis atspėti, ką valgai. Mažiausiai vaikai atspėjo, kad valgo virtą morką – kažkas netgi pasakė, kad valgo persiką. Visus kitus valgius gana nesunkiai vardino – tiek virtą kiaušinį, tiek riešutus ar saldainius. Kito žaidimo metu vaikai turėjo pasijusti beveik kaip Pelenė, kuriai buvo liepta atskirti pelus nuo grūdų. Šiuo atveju vaikai, pasiskirstę komandomis, turėjo atskirti nevirtus makaronus, žirnius ir pupeles. Oi, kiek daug azarto ir ginčų buvo, kol nugalėtojai pasidalino medalius! Paskutinio žaidimo metu teko užrištomis akimis nurinkti skalbinių segtukus nuo partnerio. Nelengva tai padaryti, ypač, kai ne tu jos esi susegęs!

Kiekvieną kartą, apsilankiusi pas mažylius, ir pavargstu, ir pasikraunu energijos. Ir kažką atiduodu, ir kažką gaunu. Jau labai laukiu kito apsilankymo, o pravažiuodama pro tuos vaikų namus, kaskart pagalvoju: „įdomu, kaip ten gyvena mano vaikai?“

Gabriele

Man labai gera, kad Gabrielė tokia kupina šviesių minčių ir entuziazmo, to negaliu pasakyt apie save :)
Manau neberašysiu detaliau ka veikėm gegužės ir birželio mėnesiais globos namuose, nes matau, kad su aprašymais nebelabai suspėjame laike, o ir kažkokios konkrečios veiklos po kiaušinių dekupažo nebesiryžau daugiau vystyti, nes ojojoj kaip ten viskas buvo…. Tiesiog dalinsimės savo mintimis, patyrimais ir išgyvenimais bendraujant su vaikais.
Šiuo metu turiu save stipriai motyvuoti, kad kažką daryčiau šiems vaikams, kolkas mane veda vien atsakomybės jausmas, juk vaikai laukia ir tikisi, bent jau mažieji. Jie ir suteikia daugiausiai varomosios jėgos, o su didesniais nėra lengva, čia nuoširdumo mažai, viskas dažniausiai veikia išskaičiavimo principu, nelengva surast kelią į jų sielas (kažkaip anksčiau lyg ir lengviau būdavo:)).
Pamąstau, kad tikriausia nekiekvienas iš mūsų saviems vaikams galėtų suteikt tokį „servisą“, kokį jie gauna globos namuose, nekalbant jau apie pramogas, aišku, tokiu būdu stengiamasi kompensuoti negatyvą, kurį jiems teko patirti, tuštumą, tačiau neretai pamąstau – kasgi bus su jais, kai sueis 18 m. ir patiems teks rūpintis ne tik savo pramogomis, bet ir duonos kąsniu….
Paskutinė mūsų išvyka išmušė mane iš pusiausvyros, vėl susidūriau su stipriu vaiko pykčiu, kai nepasielgiau taip, kaip jis norėjo, pasijutau labai labai negera ir bėjėgė :). Išbandžiau keleta savo „triukų“  prakalbint vaiką, bet viskas veltui. Parvežiau tą vaikinuką su tokia veido išraiška, lyg būtume prievarta išsivęžę į fimą, primaitinę ledais ir sugrąžinę atgal :).
Aišku vaikai yra vaikais, juk ir įprastose šeimose viskas sukasi aplink juos, bet balansas atsiranda esant sveikam tėvų-vaikų ryšiui, o kaip čia…
Suprantu, kad visi – nuo mažiausio, iki didžiausio visa savo sielos esybe trokšta to artimo ryšio su suaugusiuoju, tik mažyliai tai parodo atvirai, o į didesniuosius reikia belste, belstis. Deja paskutiniu metu tas mano beldimas nelabai vaisingas, prašau Dievo išminties ir kantrybės sau ir savo bendražygėms. Bet kartais įslenka nusivylimas ir dvėjonė – kam viso šito reikia….
Štai ir imu nuogąstauti, ar mūsų – „švenčių organizatorių“ vaidmuo vien tik sveikintinas? Žinoma tie žaidimai, užsiėmimai drauge ir tiesia tiltus į jų sužeistas širdis, bet nebežinau kaip netapt įprasta periodine pramoga…
Tad belieka viltis, kad įveikus šias dvejones labiau subręsim, įgysim daugiau patirties, to visoms mums ir linkiu!

Erika