Vasaros skaitiniai: SKRYNIA

Kiekviena iš mūsų kažką paveldėjome – kas gražią nosies formą, kas garbanotus plaukus, žydras akis ar gražią taliją. Galime sakyti, kai kurioms iš mūsų dar labiau pasisekė – jos palikimo gavo prabangią komodą ar daugelį metų kauptą knygų biblioteką, giminės papuošalų dėželę ar netgi dviejų galų trobą.
Paveldėtoja esu ir aš. Jeigu atvirai – turtinga. Paveldėtoja žemaitiškų vasarų, suguldytų į didelę prisiminimų skrynią. Man patinka atvėrus jos dangtį paslapčia išsitraukti dienas, praleistas pas močiutę.
Viena iš brangenybių – palėpė. Norint į ją patekti reikėjo tik pasukti didžiulį metalinį raktą, kuris dieną ir naktį gyveno spynoje. Bėda ta, kad savavališkai lipti „ant aukšto“ buvo griežtai draudžiama. Bet…. kartais paslapčia ir su baime aš pasukdavau raktą ir nekvėpuodama užkopdavau išdavikiškai girgždančiais laiptais į praeities šalį. Tiesą sakant, nieko ypatinga “ant to aukšto“ nebūdavo, tik daug dulkių, drožlių kvapo ir jose paskendusių be galo senų daiktų: mamos sąsiuvinių, knygų, paltų, lėlių…… Norėdavau tik vieno – kad manęs kuo ilgiau niekas nepasigestų ir neieškotų. Galėjau dienų dienas ten sėdėti ir vartyti geltonus knygų lapus.

Man smagu prisiminti, kaip su močiutė (ji gyva) skubėdavome per lietų su dideliais senoviškais skėčiais (kokie jie gražūs) į jos darbą. O dirbo močiutė saldainių parduotuvės valytoja. Įsivaizduojate, saldainių! Mano mama visada nerimaudavo, kad grįžusi po atostogų neįtilpsiu į uniformą. Saldumynų man tikrai netrūko, bet smagiausia būdavo sėdėti ant didelių svarstyklių ir stebėti žmones. Dažnai į parduotuvę užklysdavo murzinų, susivėlusių vaikų. Jie prašinėdavo saldainių. Taip širdį sopėjo dėl tų vaikučių, galvodavau: parsivesčiau juos namo, išprausčiau, sušukuočiau, gražiai aprengčiau.

Kol močiutė išplaudavo parduotuvę, daug minčių ir svajonių praskriedavo galvoje. O paskui visada užeidavome į knygyną ir močiutė nupirkdavo knygą. Jos man iki šiol skaniai kvepia.. O jei nupirkdavo lėlytę ar kitą kokį žaislą, liepdavo nesakyti proseneliai, nes ši griežtai drausdavo lepinti vaikus.
Buvo tokia valkata Petronė. Kiek turėjo ji drabužių, tiek ir vilkėjo. Prisirengusi kaip kopūstas žiemą vasarą ji vaikščiojo po Telšius. Mus, vaikus, vyresnieji ja gąsdindavo. Nevalgai – ateis Petronė ir viską suvalgys, nueisi kur per toli nuo namų – Petronė pagaus…..Mes jos bijojome, labai bijojome. Ji užklysdavo ir į mūsų kiemą. Bėgdavom cypdami laukais. Kartą įsidrąsinau. Paprašiau, kad močiutė įpiltų „zacirkos“ (žemaitiška sriuba). Atsargiai ją nunešiau už malkinės prie apvalaus senoviško stalo, skirto sukapoti, ir pasislėpusi laukiau, kol ateis Petronė. Kaip aš džiaugiausi, kai lėkštę radau tuščią.
Teko ir po kiemą pakaukšėti su dar senelio drožtomis klumpėmis. O kokios jos nepatogios! Siaubas! Neįsivaizduoju, kaip žmonės su jomis galėjo ne tik dirbti, šokti, bet ir vaikščioti – toks skausmas. Nesistebiu, kad klumpių močiutė neišsaugojo. Ir iš viso – nuo basų kojų, šildomų karvės mėšle, iki „Reno“ batų – koks įvairialypis žmogaus patyrimas.
Kita mano brangenybė, saugoma skrynioje, yra lėlių namelis. Į jį mes kartais sutilpdavome net trise. Tai buvo šuns Džonio būda. Joje mes slėpdavomės ir lietui lyjant, kad tik nevarytų į trobą.
Turėjau arklį – didelį, grakštų, su išlenktu liemeniu. Ne kartą nuo jo nudribau, bet ropšdavausi atgal. Močiutei sunkiai sekėsi net valgyti prišaukti, niekaip neiškrapštydavo manęs nuo senos alyvinės obels šakos.
Pasiėmę su močiute „krežį“ eidavome į mišką čiobrelių rinkti, genių ir voverių stebėti, triušiams žolės skinti. Nueidavome toli toli laukais ir miško takeliais. Nuo to laiko nebuvo vasaros, kad aš čiobrelių neprisirinkčiau. Visą žiemą geriame džiovintų prisiminimų maišą.
Labai bijojau Perkūno. Palįsdavau po stalu, kol močiutė iš tvarto grįždavo, ir prašydavau, kad tas Perkūnas, su garsiais ratais dangum važiuojantis, aplenktų mūsų namus.
Neįmanoma ir išpasakoti apie visus lobius – gėlių darželio kvapus, saujelės žemuogių, suvertas ant smilgų, ir nukritusius didžiulius obuolius, kuriuos mėgdavo lesti vištos.
Be prisiminimų skrynios, iš močiutės dar paveldėjau tikėjimą. Klūpodavau prie močiutės lovos kabančio paveikslo „Jėzus alyvų kalne“ ir prašydavau Dievulio, kad naktį neprisiusiočiau į lovą. Nors dažnai maldos ir nebuvo išklausytos,o ryte džiaudavome gėdingas paklodes, labai norėjau kuo daugiau sužinoti apie Jėzų, gyvenimo prasmę ir mirtį.Ypač bijojau pastarosios. Labai norėjau gyventi amžinai. Negalėjau pakęsti dūdų orkestro muzikos, kuris per miestą lydėdavo „nabašninką“ į kapus. Užsikimšdavau ausis nuo to kraupaus garso. Močiutė buvo tas žmogus, kuris mokė „Tėve mūsų“, mokė paprastais ir savais žodžiais kalbėtis su savo Kūrėju.
Kiekvienas iš mūsų kažką paveldime, bet amžinas išlieka tik į širdį sukrautas paveldas – drauge skintos ramunės, laikas, praleistas sėdint ant kalno ir stebint dundantį traukinį, rankų prisilietimas trenkant galvą beržų užpilu, patikėtos jaunystės paslaptys, meilės istorijos, pirmosios maldos ir nuoširdi draugystė tarp mažo ir seno, kuris net nenujaučia, kad sukrovė didelę kraičio skrynią.
Rosana
Straipsnis iš žurnalo „Tapati“ Nr 1 (22) 2010 pavasaris