Pamąstymai apie (didesnę) meilę…

„Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda“
(Jn 15, 13)

Nors šiuos Viešpaties Jėzaus žodžius tikriausiai reikėtų suprasti tiesiogine prasme, nejučia ėmiau svarstyti apie tą kasdienę meilės išraišką, kuri pasireiškia savosios „gyvybės“ atidavimu patiems artimiausiems, su kuriais gyvename, kuriais rūpinamės, kuriuos mylime išties labiausiai. (Rašau kabutėse žodį gyvybės, nes nekalbu apie tiesioginę mirtį už savo artimą).

Matyt, kasdien aukotis kartais gali būti taip pat sunku, kaip kad atiduoti savąją gyvybę kur nors kovos lauke ar netikėtai ginant draugą nuo, tarkime, plėšikų. Tokią auką Jėzus įvertina kaip aukščiausią meilės tašką, tarsi jos viršukalnę, įvardina tai kaip meilės kulminaciją bei nubrėžia ribą – didesnės meilės nėra.

O meilė išties daro stebuklus. Pačius vertingiausius žmonijos istorijoje ir labai prasmingus „pilkiausioje“ kasdienybėje. Meilė – toji tikroji, besiaukojanti, kuri visa pakelia, viskuo tiki ir nesidžiaugia neteisybe (pgl 1 Kor 13 sk) – niekuomet nebūna bergždžia, tuščia ar beprasmė.

Štai pal.Motinos Teresės meilė įprasmindavo vargingiausiųjų iš vargingiausių gyvenimus… Daugelis jų po jos meilės išraiškos nepasiekdavo didelių pasiekimų ir Motina Teresė negalėjo pasakyti – štai kiek jie pasiekė gyvenime mano meilės dėka. Dauguma tų vargšų tiesiog palaimingai numirdavo, galbūt vienintelį kartą savo gyvenime patyrę tikrosios meilės prisilietimą… Tačiau tas prisilietimas nebuvo beprasmis ar tuščias, nes tie vargšai – Dievo kūriniai.
O su mumis atsitinka, kad parodę kažkam meilę, bet nesulaukę, jog tas žmogus išpildytų mūsų lūkesčius, su nuoskauda nuo jo nusigręžiame – „kam aš tiek laiko jį/ją/juos tuščiai mylėjau?“. Ne, meilė nebūna tuščia. Jei tai išties buvo meilė, o ne kad ir nesąmoningai apskaičiuota savanaudiška „formulė“ – aš tau, o tada tu – man… Mat meilė, anot apaštalo Pauliaus, neieško savo naudos.

Tėviškoji/motiniškoji meilė yra būtent tokia – mes auginame vaikus, kad kada nors jie mus paliktų… Neauginame jų dėl savo išskaičiavimo, bet dėl jų pačių, dėl Viešpaties – gyvybės davėjo. Nuostabu, kad motinystė padeda mums brandinti tą neieškančią savo naudos meilę ir duok Dieve mums ją užauginti savyje augant mūsų mažyliams…

Meilė yra atėjusi į žmogaus širdį iš paties Dievo, Kūrėjo, kuris pats alsuoja meile, nes – kaip rašo apaštalas Jonas – Dievas ir yra meilė. Ir, manau, jei mes stokojame meilės, stokojame paties Dievo savo širdyse bei gyvenimuose…

Meilė, iš pirmo žvilgsnio sunkias naštas paverčia lengvomis, švelniomis. Meilės dėka problemos tampa dovanomis, Dievo duotybėmis – progomis mums tobulėti, keistis bei parodyti savo gerumą, švelnumą iki galo.

Pamenu, kai buvau dar visai „jauniklė“, su drauge pakamantinėjome vieną neseniai ištekėjusią merginą: „O ar nesunku kasdieną (o siaube, gi KASDIENĄ) – gaminti valgį vyrui, rūpintis buitimi ir t.t.?“. Pamenu, kaip su šypsena veide ji atsakė: „Kai myli, tikrai nesunku, tai teikia džiaugsmą“. [Tuo metu ji dar neturėjo vaikų, taigi apie vaikus ir nepaklausėme :) ]. Džiaugiuosi, kad dabar jos žodžius galiu patvirtinti ir aš…
Kadaise taip pat galvodavau, kad turinti vaikų moteris visiškai neturi savo gyvenimo – juk ji visą parą saugo bei rūpinasi mažyliu (ar keliais iškart). Tačiau šiandien, augindama dukrytę matau, kad rūpinimasis ja tapo mano gyvenimo dalimi. Išties, jos ir mano gyvenimas (bei mano vyro) susiliejo į vieną, mūsų gyvenimą. Galbūt ir nėra to „manojo“ gyvenimo, koks jis buvo anksčiau – tačiau įdomiausia, kad nė už ką nenorėčiau į jį sugrįžti… Manau, kaip ir daugelis jūsų.
O kodėl? Todėl, kad mylime. O mylimuosius turėti tuose „savo“ gyvenimuose – dar daugiau, susilieti su jais į tą „mūsų“ gyvenimą – sutikite, labai didelė Dievo dovana.

***

„Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda“ – ar tik mamos neįkūnija šių Jėzaus žodžių nejučiomis, dažnai net jų nežinodamos, tačiau kasdieną ištikimai besirūpinančios savo vaikais, vyrais, namais?.. Galbūt tai ir yra didžiausia Dievo dovana mums, moterims – juk mums suteikta proga aukotis kasdien, taigi nuolat gyventi meilėje!

Nors ir nelengvas būna tas kasdienis rūpestis augančiais mažyliais, o kur dar buities darbų rutina. Tačiau tai ir įdomiausia, kad meilė daro stebuklus – nesibaigiantys darbai nėra tokie slegiantys, kai myli. Nuovargis, taip – jis suprantamas. Kartais jis atbukina ir mūsų jausmus, „ištampo nervus“… Kartais reikia nors trupinėlio laiko pabūti vienai, pabūti su savo vidiniu pasauliu, vienumoje pakelti akis į Dievą, pasimelsti, pasiguosti… Reikia ir vienumos su savo vyru, tų švelnių ir prasmingų pokalbių, pakuriančių šeimos židinį…

Bet neabejokime – kuo daugiau atiduodame savęs, tuo daugiau augame meilėje.
O ar gi tai ne vertybė?

Nuoširdžiai,

Aurelija Umbrasienė

Foto iš asmeninio albumo:)