Apie tai, kas nėra „fe“

 Noriu papasakoti, kaip subtiliai ir netikėtai Viešpaties žodis atgijo mano širdyje, kai sprendžiau gana jautrų klausimą – kada (ir kaip) nujunkyti dukrą…

Kai artėjome link pusantrų metukų jutau, kad tas laikas artėja (o tai įvyko 1, 7 mėn). Kaip viename savo straipsnių rašė gyd. psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė – tėvai, augindami vaikus turi ir nuojautą, kada ką daryti.

Išties – vieni pasisako, kad kūdikį reikėtų nujunkyti iki metukų, kiti maitina ir iki trejų, o gal net keturių metukų. Nemanau, kad turėtume pernelyg stebėtis vienokiu ar kitokiu šeimos sprendimu – kiekviena šeima tuos klausimus sprendžia individualiai…

Kai mano dukrai buvo apie šešis mėn., galvojau, kad noriu maitinti kuo ilgiau. Tačiau maždaug po metų pajutau, kad reikės nutraukti. Juolab, atėjo toks metas, kai pupa per kiekvieną valgymą pradėjo reikalautis žindymo – pradžioj žiūrėjau į tai su šypsena, kad vaikui reikia mamos, jos artumo ir pan., bet paskui pamačiau, kad ji ėmė blaškytis, užuot sočiai pavalgiusi… (Apetitas niekad nebuvo jos silpnoji pusė:))

Su šypsena pagalvoju, kad apsispręsti nutraukti man, matyt, buvo sunkiau, nei dukrai priimti tą mano sprendimą… Tačiau kartą mano širdy iškilo vienos psalmės žodžiai:

Viešpatie, mano širdis neišpuikusi ir akys nesidairo išdidžiai. Aš nesivaikau didelių dalykų, kurie man nepasiekiami. Aš raminau ir tildžiau savo sielą, kaip nujunkytą kūdikį. Mano siela yra kaip nujunkytas kūdikis (Ps 131, 1-2).

Šios psalmės žodžiai tarytum priminė, kad gyvenimas toks yra – kartais mūsų sielos kenčia dėl neišsipildžiusių lūkesčių ar neišvengiamų netekčių. Tačiau ne visuomet tai, ko netenkame, mus kažkaip tai apriboja ir apvagia. Atvirkščiai – neretai tai atveria visiškai naujus dalykus mūsų gyvenime ir padeda mums augti, bręsti…

Tad tarytum įsižiūrėjus į psalmininko išgyvenimus suvokiau, kad ir aš, ir mano pupa su Viešpaties pagalba šį periodą pereisim švelniai, net jei teks truputį pakentėti… Šios psalmės žodžiai mane padrąsino TĄ žingsnį žengti ryžtingiau.

Pasitarus su viena puikia mama pasitepiau pienelio šaltinius:) labai jau neskaniu, specialiu tepaliuku. Aišku, širdis virpėjo – kaip gi dabar bus… Bandžiau dukrą nuteikti psichologiškai – sakau, čia bus „fe“. Bet gi kaip gali būti „fe“ tai, kas niekada nebuvo… Ir – pupa paragavo… Tą vienintelį ir paskutinį kartą…

Nepamiršiu, kaip tą vakarą ji prie manęs visaip glaustėsi… O ir aš ją glaudžiau prie savęs, savo ką tik nujunkytą kūdikį, ramindama ir tildydama jos švelnią, trapią sielą…

Ir naktį nubudus pupa to kartaus skonio nepamiršo, tik pažiūrėjus į mane keliskart tepasakė: „Fee“, lyg pati sau užtvirtindama, jog tikrai taip ir yra.

Kitas dvi dienas, prieš užmiegant pietų miegelio ji apsiverkė… Trumpai, bet graudžiai. Kai tik suprasdavo, matyt, kad TO pienelio nebus (juk buvo įpratus…). Rodos, nuverkdavo lyg po užsakytą posmą. Tuomet ir aš tramdžiau ir tildžiau savo sielą, nes, matydama, kaip ji vis dar nori to pienelio, pati gal jaučiaus it tas nujunkytas kūdikis…

Ir galvojau – mažute, dabar su tavimi tapatinasi tas psalmės autorius, didelis Dievo žmogus…

O paskui dukrai grįžo ir stebėtinas apetitas, nors kokią savaitę ar dvi vis dar besisukiodama aplinkui mane pupa parodydavo į krūtinę ir pasakydavo, kad čia jau „fe“…

 ***

 Hm… Taigi, net ir kūdikiai gali priminti Viešpaties žodį, uždegdami jį prigesusiame širdies žibinte.

 Ir net ir kūdikiai gali priminti, kad mums reikia TO Žodžio…

 „Taigi, atmetę visokį blogį, visokią klastą ir veidmainystes, pavyduliavimus ir visokias apkalbas, lyg naujagimiai trokškite tyro žodžio pieno, kad nuo jo augtumėte išgelbėjimui, jeigu tikrai paragavote, koks Viešpats yra maloningas“ (1Pt 2, 1-3).

O juk naujagimiai – trokšta ir trokšta… Pamiega, ir vėl trokšta… :) Net ir naktimis – po daug kartų :)

Trokškime ir mes, ir niekam neleiskime mūsų įtikinti, kad Viešpaties žodis yra „fe“…

Ir tegu – raginu ir save – mūsų Biblijos nedulka lentynose, lyg būtų „fe“…

Šįkart pieniškai,

Aurelija  (ta, kur Umbrasienė)

Foto iš http://www.livestrong.com/article/