DIENOS VIDURYS

Būčiau tikra melagė, jei sakyčiau kokia esu laiminga žvelgdama į savo vystančią odą, kad negaliu atsigrožėti raukšlėmis ant veido. Ne, man tai nepatinka, man taip negali būti. Širdyje aš gi jauna, o tas 40 metų skamba kaip didžiausias absurdas. Tarytum – sveika įžengusi į senjorų karalystę!

Kas yra tas didysis gyvemo vidurys? Vieni apie jį kalba tamsiausiomis
spalvomis ir vadina šį amžiaus tarpsnį gyvenimo vidurio krize. Laikas žemėje senka, dienų iki mirties mažėja, žmogus apmąsto savo tikslus, troškimus ir padėtį kartų sekoje.
Kiti gyvenimo vidurį piešia kaip dienos vidurį – su visu jo šurmuliu ir gyvybingumu. Pasak Jungo, (1933) tai laikas, kurį galime skirti “savasties nušvitimui”. Tai naujų trokštamų vaidmenų, galimybės. Scena tavo! Vidurdienis tavo! Išpildyk didžiausius savo troškimus, įgyvendink svajones.
Manau teisūs ir niūrių, ir šviesių spalvų tapytojai. Negali iš jaunystės su džiaugsmu įšokti į vidutinį amžių. Drauge su keturiasdešimtmečio fanfaromis, palinkėjimais ir tortais staiga netampi brandus ir sąmoningas. Gėlė nesprogsta staiga, ji pražysta ir skleidžiasi palengva, iš lėto tekant saulei. Nors ir jaučiuosi jauna, su polėkiu, energinga ir kūrybinga, nebesu gležnas pumpurėlis. Mano tėvelis dažnai manęs klausdavo: “Rosana, Rosana, kada tu suaugsi?”. O aš tyliai mąstydavau – niekada. Manyje šėlsta vėtros ir uraganai, vis dar maištauju ir laužau visuomenės nustatytas taisykles. Taškausi balose su medžiaginiais bateliais po šilto lietaus. Man smagu išdykauti, nors gal ir nepridera TOKIO amžiaus moteriai. Norėčiau, kaip ir mano močiutė su anūkais ristis kūliais nuo kalno. Patinka man muzika, patinka šokti ir jei tik vyksta šventė, šoku iš širdies iki paryčių. Nežinau, kaip Jums (tikriausiai esate be galo dora), bet man norisi “nutrūkti” nuo vidutinio amžiaus moters grandinės ir pasielgti vėjavaikiškai. Žiūrėti gerus filmus iki paryčių ir visiškai neatsakingai pramigti. Valgyti traškučius drauge su vaikais ir žiūrėti penktadienio filmą geriant kokakolą.
Mano spintoje nerasite juodos klasikinės suknutės, o tuo labiau kostiumėlio. Nekenčiu pilkų ir kūno spalvos pėdkelnių, nepatinka kelnės. Mano spinta žydi gėlėtomis suknelėmis. Sergu žydėjimo liga .
Kodėl moterys, sulaukusios tam tikro amžiaus, stilistų nuomone, turi trumpai kirptis plaukus? Mūsų gi neapninka utėlės. Kam nukirpti moteriškumą ir vaikščioti tarsi klonams vieno kirpimo ir vienodo atspalvio dažytais plaukais? Sutinku, kad juokingai atrodo vidutinio amžiaus moterys, besirengiančios kaip “Olialia pupytės”. Ne vienas anekdotas apie tai yra sukurtas. Vyras giria moterį: “Koks gražus jūsų veidas”, o ši rimtai jam atsako: “Ačiū, pati jį nusipiešiau”. Kam pešioti antakius, o paskui juos ryškiai nupiešti?
Nelengva save matyti vystančią, kaip ir nelengva buvo matyti save spuoguotą. Nelengva, kai kūnas pradeda silpti ir pradeda lįsti liga po ligos. Tada ir supranti žodžių “sveikatoje ir ligoje” prasmę. Mes bręstame, keičiasi mūsų požiūris, vertybės. Artėjant vakarui, artėjant antrajai gyvenimo pusei, džiaukimės dienos vidurio grožiu. Žydėkime visomis gėlių spalvomis ir skleiskime malonų aromatą Kūrėjui, savo žmogui (tai sunkiausia), vaikams, draugams ir prašalaičiams. Taip, tu nebegali glėbesčiuotis ir bučiuotis su berneliu viduryje miesto, bet gali su džiaugsmu stebėti jaunų žmonių pavasarį. Laukai pilni įvairios augmenijos ir ji visa yra graži nepaisant to, kad viena gėlė nuvysta ir byra, kita žydi visu savo grožiu, trečios dar tik daigeliai kalasi, o ketvirta gėlė jau sukrovusi pumpurus. Tai tobula. Tai – harmonija.
Tamsios lyg baubas gyvenimo vidurio spalvos ima šviesėti, kai susitaikai, kad gyveni dienos viduryje. Tai žydėjimo metas. Ką nori atlikti? Ką nori nuveikti? Gal auginti pelargonijas senoje kaimo troboje, gal parašyti ir išleisti knygą, gal išmokti užsienio kalbą, išmokti siūti, įsivaikinti ar pagimdyti pagranduką? Gal nori pakeliauti ir pažinti kitų šalių kultūras, o gal nurimus ir susitaikius kantriai slaugyti savo seną, silpną mamą?
Žmogus gimsta į šį pasaulį – vyksta pirmoji jo krizė, kalasi pirmieji dantys – krizė, pradeda vaikščioti ir griuvinėti – krizė, eina į mokyklą – krizė. Maištauja, atstumia tėvų meilę ir vertybes – krizė, sukuria šeimą – krizė, gimsta vaikai – krizė, oda glemba – krizė. Atrodo, gyvenimas – tarytum viena didelė krizė. Ar gėlės išgyvena krizes? Ne, jos tiesiog skleidžia grožį: “Žiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas visoje savo šlovėje nebuvo taip pasipuošęs, kaip viena iš jų”. ( Mt. 6,28-29).
Džiaukimės savo žydėjimu ir gyvenimo vidurys tikrai taps savasties nušvitimu.

Su meile Rosana

Straipsnis iš žurnalo ‘Tapati“ 2011 vasara