(Anti)Žmogiškumo liudytoja ir „mamiškose“ aplinkybėse

Neįmanoma perduoti visų žodžių ir įspūdžio, kuris apima perskaičius apie profesorę Ireną Veisaitę (š.m. vasaros „Tapati“ numeryje, E.Kučinskaitės str.).

Kaip jai, dar paauglei, teko bėgti iš geto – jaučiant kulkos grėsmę. Kaip ši didi moteris išsaugojo bendražmogiškas vertybes nuolat lydima tos nelemtos kulkos grėsmės, artimųjų netekties… Prarasti tėvai, bet išsaugoti mamos priesakai. Ir taip toliau…

Noriu pasidalinti dviem profesorės pasakojimų fragmentais, bylojančiais apie prarastą ir atrastą motinystę… Ji pasakoja, kaip dvi šeimos padėjo jai išsigelbėti iš geto. Paauglė atsidūrė vienos ponios, (parodžiusios tikrą motinišką širdį…)Stefanijos Ladigienės namuose:

„Tai buvo stebuklas, pas ją aš atėjau kaip į namus… Visiems vaikams buvau pristatyta kaip sesutė ir taip jie turėjo į mane žiūrėti. Kai sėdome prie stalo valgyti varganų karo meto skrylių, pastebėjau, kaip p.Ladigienė man įdėjo truputį daugiau negu savo vaikams. Negaliu apsakyti, ką tuo metu man tai reiškė […]. Pirmąjį vakarą ji mane paguldė kartu su savo vaikais ir prieš miegą atėjo manęs pabučiuoti. To seniai nebuvau patyrusi. Pratrūkau raudoti, tada ji atsisėdo prie mano lovos ir klausia – kodėl aš verkiu, gal ji mane kuo užgavo? O aš jai ir sakau: […] „Ar jums ne šlykštu bučiuoti žydę?“. Man tada jau atrodė, jog manyje tikrai yra kažkas tokio, kas turi atstumti kitus žmones. Tąsyk mes kalbėjomės iki ketvirtos valandos ryto. Ji verkė, aš verkiau… Nuo tos dienos ji tirkai tapo mano antrąja motina“
(Citata iš dr. Irenos Veisaitės prisiminimų. „Sandora“, 1998, Nr.10, parengė Jūratė Grabytė).

Kita citata iš profesorės atsiminimų:

„Karo metais dirbau darželyje ir maitindavau vaikus. Vyresnieji gaudavo manų košės, virtos piene, kuri tada man atrodė kaip ambrozija. Pati būdama nuolat peralkusi, taip norėdavau bent vieną šaukštelį įsidėti į burną. Vaikai būdavo irgi alkani ir nepalikdavo nė kruopelytės – jei būtų palikę, būčiau suvalgiusi. Ištvėriau tai nežmoniškai sunkiai. Manydavau – po karo valgysiu vien tik pienišką manų košę. Bet jei aš kuo nors didžiuojuosi, tai tuo, kad to šaukštelio niekada nepaėmiau“.

Be komentarų…

Aurelija U.