Dienos, kurias man skyrei

Neseniai perskaičiau vienos žurnalistės mintį: „Kai aš gimiau, Dievas užsimerkė.“ Dažnai taip jaučiuosi ir aš. Gyvenu tarsi užstrigusi praeityje, ta diena, kai mama pagimdžiusi mane numirė. Niekaip nesugebu išlipti iš šios skaudžios netekties duobės. Nuolat į ją krentu visu savo svoriu. Pykstu ant Dievo, palikusio kūdikį murgdytis šio gyvenimo tvenkinyje – nedraugiškame, pilname pavojų, maurų. Reikėjo gelbėtis, išgyventi. Bet kaip, kai esi mažas, bejėgis, visiškai priklausomas nuo kitų? Mane gelbėjo iliuzijos, kad šis pasaulis yra gražus, Dievas geras, o žmonės mylintys. Gyvenau savo susikurtame pasaulyje. Mažos mergytės vaizduotė kurį laiką mane gelbėjo: padėjo nematyti maurų, skausmo ir bejėgiškumo. Bet laikui einant netikrasis gyvenimas ėmė trukdyti. Nebežinojau, kuri Rosana yra tikroji. Tada prasiveržė pyktis prieš patį galingiausią, stipriausią likimo Valdovą. Už visas patirtas skriaudas, už visas depresijos dienas, už visą patirtą neapykantą, už nepelnytus pažeminimus ir kaltinimus. Maištavau, dariau nuodėmes, kad įskaudinčiau Jį. Tyčia elgiausi priešingai, nei skelbia visi Jo įsakymams, o galiausiai pasodinau Jį į teisiamųjų suolą – ten Jo vieta. Kiekvieną dieną rodžiau Jam savo bylą – kaip špygą Dievui ir gyvenimui. Kodėl man skyrei tiek daug kančių, už ką tokiai mažai? Kodėl praeities žaizdos neduoda man ramiai gyventi šiandien: džiaugtis svirplių muzika, virš medžių kylančia saule, žuvimis, šokančiomis Tau virš vandens?

Norėčiau, kad mano gyvenimas būtų lengvesnis, kad širdis nepažintų apatijos, kad praeitis nebevogtų mano dabarties dienų, kad įžvelgčiau mažus kasdienius stebuklus ir pagaliau paleisčiau savo praeitį. Ar galiu su ja susitaikyti ir ją paleisti tokią, kokia ji yra? Ar galiu pasakyti, kad ta diena, kai mirė mama, buvo man geriausia? Ar galiu pasakyti, kad mano tėvelis buvo man geriausias? Ar galiu pasakyti, kad tos dienos, kai užmigdavau su drabužiais, nesipraususi, kai miegas buvo malonesnis už gyvenimą, buvo geriausios mano gyvenime? Ar galiu pasakyti, kad mano praeitis yra pati geriausia ir kitokios aš nenorėčiau? Nieku gyvu šių žodžių nebūčiau galėjusi ištarti, bet… Šiandien su ašaromis akyse sakau – taip, ji buvo pati geriausia man. Nieko nenorėčiau keisti. Ir jei dar kartą tektų ištverti mamytės mirtį – ją ištverčiau, jei reikėtų visą gyvenimą širdyje nešioti primestą kaltę ir pažeminimą nešiočiau. Šiandien žinau, kad Dievas, tyliai ramiai sėdėjęs teisiamųjų suole, supranta mano skausmą. Negana to, Jis VISADA yra su manimi šiame skausme.

Atleisk Viešpatie, kad taip stipriai susireikšminau, kad taip stipriai susigyvenau su patirta neteisybe, jog negalėjau Tau atleisti. Šiandien aš nebenoriu išbraukti, ištrinti, suplėšyti ar perrašyti dienų, kurias man skyrei: „Tavo akys matė mane dar negimusią ir Tavo knygoje buvo viskas surašyta: dienos, kurias man skyrei, kai dar nė vienos jų nebuvo“. (Ps. 139,16). Priimu iš Tavo rankų, kiekvieną man skirtą dieną. Ir …. paleidžiu TAVE iš teisiamųjų suolo. Tu tikrai nebuvai užsimerkęs, kai aš gimiau. Buvai ir esi su manimi.