Skiriu rudeniui

Peržiūrėjau Akvilės blog’ą, paskaičiau ką ji rašo apie rudenį, ir pagalvojau, o koks man buvo šis ruduo? Prisiminiau savo mėgėjiškas nuotraukas… Spalvingas. Tiesa, kol dar draugauja su vasara, būna gražiausias, bet kai tolsta… Niūrėja. Kaip ir mes, toldami nuo Dievo.

Kas dar rudens tema? Aa… Meškiukas su ežiuku gaudė rudenį, o mano draugė Renata sakė, kad „oras toks mieguistas, kad jam nepamaišytų puodelis kavos“.

Pagalvoju, kad ruduo yra geras draugas ir net gi mokytojas. Kiekvienas jo krintantis lapelis byloja, kad šioje žemėje nieko nėra amžino. Na, yra… Bet toji amžinybė paslėpta – ji gyvena kažkur taip akivaizdžiai, ir tuo pat metu slepiasi, apsimeta nematoma. Kaip tas ponas Oras – rodos, amžinas, bet toks slystantis iš rankų… Ir jeigu jį vaišinčiau kava, gal būtų kaip į kiaurą maišą. Vis tik tas Oras man kužda kažką apie amžinybę, žmogaus dvasią… Kužda kažką apie tai, kad yra daug nematomų, neapčiuopiamų dalykų šioje žemėje, be kurių negalime gyventi…

Šiandien yra abejojančių tuo, ar yra Dievas. O tada paklausčiau: ar yra meilė? O kur? Kaip man ją pamatyt, paliesti, su ja pasikalbėti? Na, taip, sakysi ar tu kvaila, ar nematai meilės aplinkui? Gal kvaila, gal akla, bet ne taip jau gerai ji matosi, kai pasižiūri atidžiau. Daug daugiau matau nemeilės.

O kaip su ramybe? Ar ji yra? Naktį, o gal paryčiais kažkur vaidenasi, o gal išeina pasivaikščioti keliais, kurių nežino žmogus? O kaip man ją sugauti? Kaip įsidėti į vidų ir užrakinti širdyje, kad niekas nepavogtų?

Vis gi kažkas mums kuo aiškiausiai kužda, kad yra ir ramybė, ir meilė… Kažkur, lyg vaiko paleistas aitvaras, sklando ir viltis. Jei ji užsikabintų už mano namo antenos, gal ir aš pakilčiau su visu namu…

Pakilčiau ir skrisčiau ne į niekur, o į amžinus Namus. Pas Dievą. Pas Tą, kuris pats įdeda ramybės širdin, kaip geroji mama vaikui košės. Dar ir su uogiene. Pas Tą, kuris ir meilės negaili nė vienam. Tereikia Jo meilės lietui lyjant skėčius paslėpti.

Tad rudenį mąstau apie Dievą ir man tai visai nebanalu. Kai medžiai nuogi, ir kai aš pati lieku be nieko. Suvokdama savo skurdą ir nuodėmingumą, negebėjimą pakilti su prie namo antenos prikibusiais vilties aitvarais. Stoviu kaip tas medis nuogom šakom ir kartais jaučiu gėdą. Žaliaskarės dėbčioja į mane ir linksmai pokštauja. Pušys padrąsinančiai nusišypso. O man liūdna. Liūdna, kad negaliu pakilti taip, kaip norėčiau.

Eidama tamsiomis gatvėmis menu psalmininko žodžius: Tavo žodis žiburys mano takui, šviesa mano kojai… (Ps 119, 105), ar kad Ir tamsa nepaslepia nuo Tavęs, Tau net naktį šviesu kaip dieną (Ps 139, 12)…

Jau laukiu. Bet… Patinka man ir skaidrus liūdesys. Nes… Dievas, kaip byloja apaštalų patirtis, pažemintųjų Guodėjas.