Iš kalėdinio mamų pasisėdėjimo

Vakar į mamų klubą ruošiausi kaip visada paknopstom, greituoju būdu (kada gi išmoksiu laiką planuoti, nežinau…), pakeliui spėjom apsipykti su mano mažąja, paskui susitaikėm ir dainuodamos bei nešinos šiltu keksu (labai norėjau jį iškekpti, ir džiaugiuos, kad suspėjau), pagaliau atvykome.

Kaip išlipus iš lėktuvo reikia laiko apsiprasti su tvirta žeme po kojomis, taip ir man reikėjo dar penkių minučių, kad atvėsčiau nuo to lėkimo…  Rosanos apkabinimas tuoj ištirpdė visus vėjuotus ciklonus, ir pagaliau su dukra nusėdome.

Ir štai tada aš buvau priblokšta savo pustrečių princesės elgesio – nors pastebėjau, kad pastaruoju metu ji labai įsibėgėja namuose tiek savo žodynu (pav., pareiškia dūkdama: „Mama, aš siautėju“), nuolatiniu čiauškėjimu, emocijomis, ir šiaip aktoriniais gebėjimais, tai mamų klube savo vaiką vėl pamačiau naujomis akimis. Ji viską, ką norėjo pasakyti sakė itin garsiai ir niekaip negalėjau jos nutildyti. Arbatą maišė kaip visi vaikai  ilgai ir garsiai. Nuėjus į tualetą ir atradus vandens nuleidimo džiaugsmą prašėsi ten kas penkias minutes (o aš gi bijau, kad neprisisiotų į kelnes ir vedu…). Tada dar garsiai „pokštelėjo“ ir garsiai pareiškė, kad nori kaku…:)

—

O tuo metu apie Advento reikšmę dalinosi Vilniaus bažnyčios „Tikėjimo žodis“ pastorius G.Saulytis, atvykęs į mamų klubą su žmona. Ir nors tarpais man „trūkinėjo ryšys“ ir ne viską išgirdau dėl savo vaiko šposų, nemoku apsakyti, kaip širdį lietė tai, ką girdėjau. Apie Jėzų, kuris sėdėdavo su nusidėjėliais, paprastais žmonėmis (savaime ir mūsų pasisėdėjimas prie jaukaus stalo pasirodė kaip aliuzija į pasisėdėjimą anuomet). Apie moterį nusidėjėlę, kuri buvo atvesta pas Jėzų, kad būtų pasmerkta, o Kristus ją išteisino… Apie adventinį viltingą laukimą.

Sėdėjau ir „tirpau“ savo dūšioje, nes žodžiuose apie Jėzų tiek daug gyvybės… Dar važiuodama į klubą ir mašinoj giedodama galvojau apie tai, kokią paguodą turiu Jame. Kaip dažnai jaučiuosi prastai dėl savo ydų, nesėkmių, o štai Jis visuomet kupinas meilės, gailestingumo. Visuomet galiu ateiti pas Jį, nes Jis pats yra pasakęs: „Ateinančio pas Mane aš neatstumsiu“. Ir  kai jautiesi labai bloga, mindžikuoji galvodama, kaip aš dabar galiu ateiti pas Jį, kai ką tik aprėkiau savo vaiką, ar ką tik suvokiau kokia esu pažeidžiama ir negaliu išprašyti lauk kokios nors kirmino iš savo vidaus, vis prisimenu – „Neatstumsiu“. Visi mes turime vienokių ar kitokių žaizdų ar žaizdelių savo viduje, kartais ir piktžaizdžių, bet Jėzus jas kantriai gydo…jei tik ateiname pas Jį.

Tiesa, dar vakaro pradžioje Rosana visų paprašė pasidalinti, už ką esame dėkingos Dievui per šiuos metus. Labai buvo gera klausytis mamų pasidalinimų. Dauguma mamų dėkojo už šeimą ir savo vaikus, galimybę nors kurį tai laikotarpį juos auginti namuose… Klausant Rosanos pasidalinimo apie sunkius, bene sunkiausius metus savo gyvenime galvojau, kokia unikali Dievo dovana ji mums yra, ir kaip net ir einantis per skausmą bei sukrėtimus žmogus gali tarnauti kitiems… kai myli Viešpatį.

Vakarą užbaiginėjome labai lėtai :) – Rosana dar apdovanojo dovanomis patarnaujančias mamų klube ir aš vėl eilinį kartą buvau priblokšta jos dosnumo… Nuo mamų klubo ir mes įteikėme jai dovaną, kad ši mūsų knygų „graužikė“ turėtų ką skaityti :). Ačiū, miela Rosana, kad tu esi.

Dar meldėmės už Rosaną, dar vyko ir spontaniškas dalinimasis dovanėlėmis, palinkėjimų viena kitai skaitymas. Oi, kokie gražūs buvo tie palinkėjimai, kaip gera buvo jų klausytis!

Ir vis galvoju, kokia esu dėkinga Dievui už mamų klubą ir visas ten ateinančias mamas… Kaip jos visos mane praturtina ir tiesiog pabuvimas su jomis palieka many kažką labai šilto, labai „mamiško“, moteriško, švelnaus… Turbūt toks ir buvo vienas iš Dievulio sumanymų, kuriant žmogų – kad mes praturtintume vieni kitus savo buvimu.

Ačiū, mielosios, kad esate. Ir dėkui Ievai Greičiūnei už širdžių pakylėjimą giesmių pagalba. Užrašytų troškimų kitiems metams dėžutę saugosim iki kitų metų :)

Rūtytė iš vakaro nuotraukų dar įkels ;)

Nuoširdžiai, Aurelija

Foto D.Baumilienės

p.s. Visoms labai patiko mano keksas. Rasite jį ir dar daug visko čia: http://shirshiulizdas.blogspot.com/2011/07/marmurinis-kavos-keksas.html

Tik aš darau be rudo įdaro, nes jo su vyru nemėgstame :) Keksas tikrai „šlapias“, labai lengvai pagaminamas. Planuoju kepti ir šventėms :)