Dar vieni metai!

Tiesą pasakysiu, retokai esu sąmoningai dėkinga už laiką, kurį gyvenu. Priimu tai natūraliai, tiesiog nesusimąstydama. Bet ateina tokios dienos metuose, kada sustoji ir prisimeni, apmąstai, dėkoji, džiaugiesi. Tikriausiai, tam ir yra tam tikros šventės, kad sustabdyti žmogų. Net Dekaloge vienas iš įsakymų yra švęsti sekmadienius, kaip poilsio dieną. Neblogai, ar ne :)? Izaijo knygoje (Biblijoje) rašo, kad „Metus leiskite po metų, vieną po kitos šventes švęskite.“

Tikrai suprantu jausmus, kai norime švęsti, bet dėl tam tikrų aplinkybių nepavyksta. Pvz., suserga vaikai arba vietoj ramybės, kurios norėtųsi, didelis šurmulys aplinkui… Taip dažnai įvyksta, kai turime vaikus. Čia vieta, kai mūsų lūkesčiai per dideli ir nesusitinka su realybe. Tad labai mokausi per daug neprisikelti tikslų, o mėgautis mažais, realiais dalykais; tuo, ką turiu. K o  ir J U M S  linkiu!!!

Mūsų šeimoj jau tapo tradicija prieš Naujuosius susėsti ir surašyti siekinius, tikslus, norus ir šiaip svajones. Taip pat atsiversti praeitų metų užrašus ir dėkoti TAM, kurio valioje tie dalykai. Taip gera!!! Labai labai paprasta ir prasminga.

Dalia Babkova

Iš http://gyvenam.blogspot.com