Tarp tylos ir sniego

Žvelgiau žvelgiau anądien į Arbit Blato nusnigtus tapybos darbus ir svajojau… Tie potepiai taip terapiškai kartais nuteikia… Kaip ir krintantis sniegas.
Toks ilgai ilgai lauktas, lyg atsakyta malda.

Taip lėtai, taip elegantiškai krinta, dar šokio sūkuriais… Lyg kurtų pasaką iš lėto, lyg ruoštųsi padaryti stebuklą.
Kartais atrodo, kad tos snaigės kikena. Ar šnibždasi tarpusavyje žiūrėdamos į mano langus, pranašaudamos stebuklus… Šoka gyvenimo šokį ir nė nesuka galvos, kas bus tuomet, kai tas šokis baigsis… Žinoma, galvas gi suka tie, kas jas turi.

Nors Jėzus sako ne galvas sukti, o Jo karalystės visų pirma ieškoti. Bet negi taip imsi ir tuo patikėsi? Netikim, kad bus pridėta, kad Jis viskuo pasirūpins… Iš kur gi paims, kad pridėtų? Tiesa, Jis pats sukūrė ir saulę, ir mėnulį, ir žvaigždes… Ir visa kita… Betgi kur paims tai, ko mums reikia?

Būna dienų su pragiedruliais, kai imi ir patiki. Matai Jo ranką, stebuklus. Tuomet supranti, kad gyveni iš malonės, o ne todėl, kad tavo valtyje įtaisytas motoriukas.
Padėk, Viešpatie, man pasitikėti Tavo malone, kai burzgia motoriukas.

—
Ir vėl pabiro daugybė žinučių iš Dangaus… Baltų, nepaliestų. Tokia daugybė… Sugaučiau visas, bet širdis tiek nesutalpins. Ir kaip jos tyliai moka džiaugtis, pabertos žemėn. Ir kaip šilta nuo jų, kai įkrinta širdin. Koks Tu, Viešpatie, kūrybingas… Kokios tyros Tavo žinutės žmonėms. Kaip džiaugiasi siela jas matydama.

Kalbėk man, Viešpatie…

—
Anksčiau tik su šypsena stebėdavau, kaip tėveliai nuo kalnelio ne čiuožia, bet… bėga. Šalia savo mažylių. Kad šie, pirmą kartą savo gyvenime čiuoždami nuo kalno, nepargriūtų, neiškristų iš rogučių. Anądien bėgau ir aš. Pirmą kartą šitaip.

Vėliau pasiūliau dukrai taip pat šiek tiek pasivaikščioti, pakilti nuo rogučių, į kurias atsisėdo, galima sakyti, pirmąjį kartą savo gyvenime.

Po minutės mažylė grįžo, nutaisė itin graudų veiduką ir sako:
– Mama, aš pavargau.
Suprantu, kad tikrieji oskarai už vaidybą taip ir liks nepadovanoti, nes niekas netransliuoja to, ką mato mamų akys.
– Tai truputį meluoji? – šypsodamasi klausiu.
– Truputį meluoju, – išpyškina dukra ir taikosi sėstis…

Tikrai, Viešpatie, Tu mėgsti tiesą širdyje.

Kalbi…

Tik padėk man girdėti, ką Tu sakai.

Aurelija Umbrasienė

(Iliustracija: C. Monet paveikslas)

www.btz.lt