Labas, mano mažas vaikuti

Taip mano „žygių“ draugė Gabrielė sveikinasi su globos namų gyventojais ir dalinasi savo išgyvenimais…

Einu pas Tave per tamsą, brisdama per šlapią sniegą. Ateinu pas Tave, už durų palikdama savo gyvenimą – visus rūpesčius dėl darbo, dėl mylimojo, draugų intrigas ir jų bėdas. Ateinu pas Tave, nes noriu nors trumpą akimirką pabūti su Tavimi – pamatyti Tavo pasiilgusias akis, Tavo šypseną ir žinojimą, kad Tu vis dar esi ir aš Tau dar vis esu reikalinga. Aš noriu priglausti Tave, kad ramiai prisiglaudęs, mano vaikuti, nurimtumei, pailsėtumei. Kol esi dar nedidukas, esi drąsus – Tau negalioja jokie tabu – elgiesi taip, kaip liepia širdis. Paskui Tu paaugi ir Tau nedrąsu, nejauku glaustytis prie svetimos tetos. O ir toji teta ne visuomet žino, iš kurios pusės prie Tavęs prieiti.

Ateinu pas Tave. Bet nežinau, KOKĮ rasiu Tave – su kokiomis nuotaikomis, mintimis ir svajonėmis. Nes per daug retai pas Tave ateinu. Per mėnesį laiko gali būti pasikeitęs, nebe toks, kokį paskutinį kartą Tave palikau.

Ateinu pas Tave, nešina savo šilumą kaip žvakutę mažoje japoniškoje popierinėje žvakidėje. Bet nežinau, ar būsi atidaręs savo duris ir ar įsileisi šią ugnelę. Aš labai tikiuosi, kad jei Tavo širdutės durys tą kartą bus uždarytos, pro Tavo langus prasiskverbs manoji švieselė… Žinau, kad Tau labai dažnai būna sunku ir daug dažniau Tau reikia kieno nors atramos ir pagalbos… Ne per šventes, kuomet mes ateiname, bet dar labiau kasdien – kuomet reikia paguosti, susipykus su draugu ar tuomet, kai jauties atstumtas kitų ir nelaimingas, tuomet, kai brendi per savuosius šlapius sniegus… Deja, aš negaliu taip dažnai būti su Tavimi ir man dėl to liūdna… Tu esi vienas, tu neturi tvirto užnugario, žinojimo, kad esant bėdai Tu visuomet turėsi atramą ir galėsi įsikabinti į ištiestą ranką.

Bet aš labai tikiuosi, kad tos trumpos džiaugsmo akimirkos, kurias mes patiriame kartu, Tave sustiprina suvokimu, kad Tu kažkam rūpi, kažkam esi reikalingas. Nes Tu man irgi nepaprastai daug duodi, išeinu iš Tavęs ne tuščiomis – pilna širdimi spalvų, juoko, džiaugsmo, savirealizacijos ir meilės. Aš pamirštu savo tuščius rūpesčius, būdama su Tavimi. Suvokiu, kad visos mano bėdos yra tokia smulkmena, palyginus su Tavo begaliniu vienišumu, sušąlusia širdele ir Tau augant proporcingai didėjančiu liūdesiu, nepasitikėjimu savimi ir aplinka…

Todėl sakau – iki kito karto, mano mažas vaikuti! Lik sveikas! Atsimink, kad mintimis aš visuomet esu su Tavimi…

Gabrielė