Trapių mamų galingas dviračių žygis

Nepaisant įvairių kliūčių dviračių žygis įvyko! Žygyje dalyvavo 5 mamytės ir 3 vaikučiai. Turiu pasakyti, kad mamytės tikros gelžinės supermamos,  nes trasa buvo ilga ir gan sudėtinga, o mūsų, iš pirmo žvilgsnio, trapiosios mamytės sugebėjo ne tik įveikti šią trasą, bet dar ir vaikus kartu su savimi vežtis.

Atvažiavau prie Pupos pati pirma. Laukiau kitų mamyčių. Laukiau, laukiau. Apėjau Pupą ir vėl laukiau. Tada atvažiavo Rosana ir Jūratė. Ką gi, pasitarėme ir nusprendėme, kad bus smagu ir tryse. Kol į automobilį pakavome dviračius atvažiavo kita Jūratė. Nei ant jos automobilio, nei viduje nemačiau jokio dviračio, o tik du meilei besišypsančius ir nuotykiams pasiruošusius vaikus. Jūratė patikino, kad ji kažkur automobilyje turi ir dviratį, ir priemonę, vaikams vežti :) Netrukus, prie mūsų būrelio prisijungė ir Indrė su mažąja Evita. Taigi, negausiu, bet smagiu būreliu patraukėme link Neries regioninio parko.

Atvykusios pirmiausia užkandome, trumpai pasišnekučiavome ir pirmyn į kelionę. Tiesa, buvau nustebusi kai Jūratė iš bagažinės išsitraukė krūvą strypų, ratų ir meistriškai sumeistravo dviratį ir priekabą. Tada taip pat meistriškai į priekabą supakavo du vaikus ir ramiai besišypsodama sėdo ant dviračio. Taigi, išjudėjome. Kadangi kai kurios iš mūsų yra ne itin geros dviratininkės, be to važiavo skolintais dviračiai, tai tiesiog bevažiuojant išmoko ir bėgius perjunginėti, ir stabdyti :)

Vos pajudėjus teko įveikti didžiulį kalną. Šiaip ne taip užstūmusi savo dviratį padariau keletą nuotraukų. Per objektyvą  žiūrėjau ir stebėjausi, kodėl Jūratė ir Indrė stumdamos savo dviračius su vaikais eina perkreiptais veidais, na,  lyg stumtų garvežį :) Beveik įpusėjus kelionei paaiškėjo, kad Indrės dviračio galinis ratas buvo visą laiką spaudžiamas stabdžio. Ištaisius šią problemą Indrei kelionė šiek tiek palengvėjo. O kai pasisiūliau su Jūrate pasikeisti ir sėdau prie jos dviračio su priekaba, tai supratau, kad tam reikalingas geras fizinis pasirengimas, nes atrodė, kad vežu ne vaikus ir net ne garvežį, o visą traukinį :) Mindama dviratį  jaučiau kaip randasi  jau seniai pamiršti raumenukai, prakaitas pylė kaip pirtyje, o kalorijos tirpo kaip sniegas :)

Taigi, mes jau kelyje. Oras nuostabus, miškas toks sodrus ir žalias. Gamta tikra – ne sintetinė. Kelias driekiasi pro pakalnučių ir mėlynių pievas, kurios kaip magnetas traukė pas save. Oras grynas. Deguonis pasiekia kiekvieną ląstelę. Minam, puškuojam, stenam, bezdam. Na, dėl bezdėjimo pajuokavau :) Nors, kas žino? Nuo kalniukų lekiam kaip patrakusios – plaukai plevėsuoja, papai dreba :) Žodžiu adrenalinas pulsuoja. O kaip gi moteriškės be bendravimo, todėl  pakeliui mes dar ple ple ple apie viską :)

Minam, minam, minam… minam, minam. Na, atrodytų jau gal puse trasos įveikėme, bet tai tik pradžios pradžia. Pradėjom visokias rokiruotes: keitėmės dviračiais, vaikais, kroviniais… Taip sakant, dalinomės viena kitos naštomis. Netrukus prie upės prasidėjo vaizdingi vaizdeliai. Ypatingose vietose sustodavome, grožėdavomės, fotografuodavomės, užkandžiaudavome (juk reikia atstatyti prarastas kalorijas :) ) Kai jau galvojome, kad įveikėme didesnę dalį trasos, pamatėme nuorodą, kurioje nurodyta, kad iki mūsų stovyklavietės dar beveik 15 km. Na, kilometrų lyg ir nėra daug, bet kai žinai, kad tie kilometrai eina per kalnus, tai atrodo, kad jie padvigubėja :) Tad, kelionę tęsėme toliau. Vaikučiai nuo monotoniškų lingavimų ir gryno oro sumigo. Taip, besigrožėjant gamta, besikeičiant dviračiais, besišnekučiuojant, stotelėse beužkandžiaujant pasiekėme finišą. Tiesa, paskutinius metrus jau mynėme atsistojusios, nes užpakalius taip skaudėjo, kad ojojoj!

Tas mamytes, kurios planavo be dviračių laukti mūsų stovyklavietėje informuoju, kad į stovyklavietę grįžome 18 val.! Tad jums būtų tekę mūsų laukti mažiausiai 5 valandas! Gal dabar nepykstat, kad  atkalbinėjau jus nuo šio sumanymo ;) ?

Taigi, kelionė įveikta. Išsitraukėme paskutinius užkandžius ir beatstatinėjant prarastas kalorijas apkalbėjome tai, ko nespėjome apkalbėti kelionės metu :) Apimtos malonaus nuovargio ir pasididžiavimo įveikus nelengvą trasą susėdome į automobilius, kurie be jokio vargo mus parvežė namo :)