SVAJONĖS, KURIOS VEŽA

Kiekvienas iš mūsų vaikystėje apie kažką svajojome, kažko labai aistringai troškome. „Tikros“ barbės, vežimėlio, transformerio, LEGO, lentos, ant kurios galima piešti ir paskui nutrinti, ir taip toliau ir panašiai.

Pavyzdžiui, aš nuo pirmos klasės svajojau apie pianiną. Deja, tėvams tai atrodė eilinė užgaida ir jie nuolatos atrasdavo protingų argumentų, kodėl šis pirkinys neįmanomas. Pirmiausia, iš tėvų aikčiojimo supratau, kad jis kainuoja milijonus kažkokių pinigų. Maniau, gal susitaupyčiau kaip nors, kad ir amžinybę tai truktų. Tačiau mano iliuzijos buvo sugriautos, kai paaiškėjo, kad pianinui niekaip neatsirastų vietos keturių kambarių bute… Na, karts nuo karto vis dar pazyzdavau – o gal… Bet taip dienos bėgo bėgo, o pianinu grojau tik savo mintyse ir svajose… arba pirštukais ant stalo ir bet kokio kito kieto ar minkšto paviršiaus.

Pamenu, mano kaimynė turėjo tą brangų daiktą. Vieną dieną ji su šeima kažkur išsiruošė ilgesniam laikui, tad paliko man savo buto raktus ir paprašė, kad palaistyčiau jų gėles. Buvau pasiruošusi jas laistyti kiekvieną dieną ir net kiekvieną kiaurą dieną. Atlikus visas savo pareigas, prisėsdavau prie pianino ir šiek tiek klavišais pabarškindavau, tiksliau vos vos girdimai, nes mama vis šaukė – „ką kaimynai pasakys – šeimininkų nėra, o kažkas savivaliauja“.

Na, bet atsigrodavau mokykloje per šokių ar muzikos repeticijų pertraukas. Mokėjau „Kačių maršą“, „Du gaidelius“.

Tiesa, pianinui įsigyti turėjau Planą B – įstoti į muzikos mokyklą. Nu, bet mama vis kartojo „iš kur pas tave klausa, jei nei aš, nei tete jos neturime?“ Šiuo klausimu nepabūgau kreiptis į savo muzikos būrelio vadovą. Mamos nelaimei, jis patvirtino, kad dainuoju chore ne veltui. Bet matyt tėvų neįtikinau.

Galiausiai, kažkur 6 klasėje jie pasidavė ir nupirko man vaikišką elektroninį mini sintezatorių. Jau laimės buvo tiek, kad iki Mėnulio ir atgal – tėvai nespėdavo elementų keisti. Beje, ar patikėsite, kad būdama šeštokė, aš pati sa-va-ran-kiš-kai ABIEM rankom išmokau groti Bethoveno „Elizus“ ir kitus kūrinius? Atsiskaičiuodavau natas, pirštus, ir taip bandydavau. Visi apakę buvo. Įdomu, ką tuo metu galvojo tėvai. Ar džiaugėsi, kad vis tik nusprendė nupirkti kažką panašaus į pianiną, ar apgailestavo, kad anksčiau nepasistengė dėl savo vaiko svajonės.

Žiūrėdama į savo vaikus, vis stebiu jų pomėgius, įdėmiai klausausi jų norų. Žinau, kad jie taip pat turės svajonių, kurias padėti pasiekti, manau, yra mano pareiga. Ir nesvarbu „ką tie kaimynai pasakys“ ar „ką išmano tas tavo muzikos vadovas apie tavo klausą“. Svarbiausia man, kad jie kažko NORĖTŲ, kad kažkuo DOMĖTŲSI, kad darytų tai, kas VEŽA.

Inga

Foto iš http://www.music-for-music-teachers.com/