Apie milijoną darbų arba kodėl mamos nieko nespėja

Norit mįslę? Darbštesnė už skruzdėlytę, budresnė už pelėdą, greitesnė už gepardą, o meilė dega jos karščiau nei saulė – kas? Tikiu, kad iš karto atspėjote. Žinoma, kad Mama.

Ech, kai pagalvoji, kaip sudėtinga, atsakinga ir įdomu būti Mama. Tu turi viską žinoti, tu turi viską mokėti, būti greita kaip tas gepardas iš mįslės, o svarbiausia, tu turi VISKĄ SUSPĖTI. Daugelis mamyčių susitikus mamų klube pasiskundžia dėl laiko trūkumo. Ir aš viena iš jų – vis bambu, kad ir vėl diena praėjo, o NIEKO nespėjau padaryti. Ir nesvarbu, kad tas NIEKO – tai ir kambarius sutvarkyt, ir valgyt padaryt, ir išskalbti, ir pampersą pakeisti, ir dantis išvalyt, ir pasaką paskaityt, ir vyrą apkabint, ir darbe savo pareigas atlikt, ir su vaikais pažaist, ir taip toliau ir panašiai. Na, KARTAIS tarp visų šitų buitinių funkcijų gali pasitaikyti ir rankdarbis koks ar uogienių virimas, straipsnio parašymas ar knygos paskaitymas… Pagaliau, susidarius tokį atliktų darbų sąrašą kaip vaizdinę priemonę, supranti, kad tai visai ne NIEKO… Pasirodo, mes Mamos, o tiksliau mes, Moterys, mėgstame norėti VISKO- ČIAPAT- IŠ KARTO Ar niekada nesusimąstėte, kodėl vyrai VISADA viską spėja? Nes jie į viską žiūri paprasčiau – jiems nebūtina kiekvieną dieną valyti grindis, jiems nebūtina lyginti visus rūbus ir patalynes, jiems nebūtina kepti tortą, jei tortai kaip grybai auga prekybos centruose. Mes prisigalvojame milijoną darbų ir reikalų, o kai nespėjame, pradedame graužtis ir pykti ne tik ant savęs, bet ir ant viso svieto. Tuomet ugningomis akimis apšaudome nieko nesupratusius ir ramiai sėdėjusius vyrus, aprėkiame nekaltai žaidusius vaikus, išspardome po kojomis pasipainiojusius ir ne vietoje drybsančius žaislus, kol galiausiai supykstame ant viso pasaulio ir imame gailėtis savęs. Ech.. Jums tai neartima?

Na, o vėliau veiksmas rituliojasi įprastine vyro ir moters dialogo vaga:

–          Nu, tai kas nutiko? – klausia vyras.

–          Aš nieko nespėju, esu pavargus kaip jautis ir dar niekas nesiteikia man padėti, – pasiguodžiu.

–          O tai iš kur aš galėjau žinoti, kad tau reikia pagalbos, – nesupranta logikiškai mąstantis vyras.

–          Galėjai pats susiprasti… – ir čia prasideda polka su ragučiais.

Tokiu būdu, per tokias amžinas diskusijas pagaliau supratau vieną esminį dalyką – mes, Moterys (tiesa, tikrai ne visos), turime per aukštus standartus gyvenime. Pavyzdžiui, man svarbu vaiką išvesti į lauką kiekvieną dieną – vyrui užtenka ir kas antrą; man svarbu kas tris dienas pravalyti grindis – vyrui užtenka vieno karto per savaitę; man svarbu, kad patalynė būtų išlyginta – vyras pasiūlo įsigyti nesiglamžančią; man gyvybiškai svarbu išrūšiuoti vaikų žaislus į jiems skirtas vietas – vyras viską sušluoja į vieną krūvą… galėčiau tęsti ir tęsti. Beje, turiu pasakyti, kad atžalų atsiradimas ir laiko stoka mane jau stipriai apšlifavo – dažnai užsimerkiu ir praeinu pro (ne-taip-kaip-reikia) paklotą vyro lovą ar (ne-idealiai) išvalytus langus. Tačiau aš vis tiek pervargstu. Kaip išspręsti šitą rebusą? Mano vyras sako (o mano vyras tikrai tvarkingas ir labai padeda buityje, nors man, kaip ir daugumai, negana): tu pažiūrėk į šią situaciją iš mano pusės – kodėl turėčiau daryti būtent taip, kaip tu nori, jei, mano nuomone, to nereikia? Tikrai, jei mane vyras verstų plauti grindis, nors man jos atrodytų visai švarios, nematyčiau prasmės tai daryti. Taip kad greičiausiai vienintelis būdas sau padėti, tai ir toliau mažinti reikalingų darbų sąrašą.

Kita mano laiko trūkumo problema – aš visur nesusimąstydama skubu ir bėgu daryti užduotis už kitus, kai tuo tarpu daug pareigų gali prisiimti ir kiti sąmoningi šeimos piliečiai. Mano šviesaus atminimo tėvelis visada sakydavo „kaltas tas, kam skauda“. Vadinasi, privalau prisiimti savo asmeninę atsakomybę už tai, kad miegu taip, kaip pasiklojau. Teks sušaukti organizacinį šeimos susirinkimą ir nutaisiusi rimtą veidą išraiškingu balsu išdėstyti savo nepasitenkinimą ir lūkesčius bei paprašyti supratingumo ir vienas kito palaikymo. Jaučiu bus smagus ir turiningas vakaras. Pagal mano planą aptarsime visus buitinius darbus, pasiskirstysime pareigomis ir numatysime grafiką, kokiu metu tai turi būti atliekama. Būtinai sudarysim sąrašą ir pakabinsime gerai matomoje vietoje. Beje, mano trimetė susirinkime taip pat dalyvaus – juk reikia pagaliau jai suprantamai paaiškinti, jog ne ji man padeda sutvarkyti žaislus, o aš – jai.

Laiko planavimo tema – šiais laikais labai aktuali ir populiari tema. Knygynai lūžta nuo begalės knygų namų šeimininkėms, mamoms, kaip būti SUPER darbininke ir apsukria buityje. Organizuojami ir seminarai, ir  įvairios programos, kaip valdyti savo laiką. Beje, esu viename seminare dalyvavus. Pasidalinsiu keleta idėjų, kurios galbūt jums bus įdomios ir naudingos.

Pirmiausia ką reikia padaryti planuojant laiką, tai prioriteto tvarka susidėlioti darbų, kuriuos turite atlikti dienos/savaitės/mėnesio bėgyje, sąrašą:

–          Svarbūs ir skubūs darbai,

–          Svarbūs ir neskubūs darbai,

–          Nesvarbūs ir skubūs darbai,

–          Nesvarbūs ir neskubūs darbai.

Štai kaip atrodo mano rytinis sąrašas:

Taigi, pirmiausia pradedame imtis svarbių ir skubių darbų. Vėliau žiūrime, ar turime laiko manikiūrui, pyragui, o tuomet atliekame svarbius ir neskubius darbus. Ir pabaigoje pasiliekame nesvarbius ir neskubius, jei tik lieka „ūnoro“ juos daryti. Bet paprastai jie vis nusikelia ir nusikelia į kitos dienos darbų kalendorių, kol nebelieka vietos ant lapo jiems surašyti J Pavyzdžiui, pas mane ta lėlė dar ilgai mėtėsi  suplyšusi, kai, galiausiai, šį darbą perkėliau į nesvarbių bet skubių darbų sąrašą.

Turiu dar vieną neblogą naudingą įdėją, kurią sugalvojau pati, bet tikiu, kad ne pirmoji. Tai maisto ruošimo planas savaitei. Tokiu būdu aš sudarau galimybę šeimai visavertiškai ir įvairiai maitintis bei pagelbėju sau su maisto pirkinių sąrašu:

Tęsiant kalbą apie maistą… kiek iš jūsų skuba į parduotuvę, kai mato kažkuriam produktui (nebūtinai maisto) akciją? Ar nepastebėjote, kad šios akcijos yra mūsų laiko vagis? Jau nekalbu apie visų parduotuvių akcijų peržiūrėjimą internete. O dar tie grupiniai pirkimai? „Tik už 15 Lt vietoj 30 Lt vitaminai“ – nei man jų reikia, nei ką, alia vis tiek įlendu pasižiūrėt, kas ten per vitaminai. Mano pašto dėžutė jau lūžta nuo šių įkyrių pasiūlymų naujienlaiškių, kurie suėda dalį laiko jau vien trinant juos. Tai gerai, kad mano džiaugsmui ir vyro piniginės ramybei, aš dar nesergu pirkimo manija. O tai iš viso paskęsčiau interneto platybėse. Beje, landžiojant po internetą labai gelbsti viena gudrybė – aš užsistatau žadintuvą, kada turėčiau nueiti nuo kompiuterio. Arba netyčia įklimpus į internetinių parduotuvių nagrinėjimą, iškart paklausiu, ar man iš tikrųjų šitų dalykų reikia. Jei išlieku budraus proto, tai greičiausiai pasakau, kad NEREIKIA. Bet čia jau kitas klausimas – kaip nepirkti tai, ko nereikia ir kaip taupyti pinigus. Tikiu, kad šia tema Mamų klubas suorganizuos temą-diskusiją su geru specialistu.

Tai tiek mano minčių apie laiką ir jo vagis. Tikiuosi, šis gyvenimiškos mano patirties pasidalinimas jums buvo bent kažkiek naudingas ir nebereikės suguldžius vaikus dar šokinėti aplink puodus. O jei skaitant kai kuriose situacijose atpažinote save (ar net savo vyrą – nes gali būti ir atvirkščiai), nusiraminkite visa tai pagydoma – darbų nebūna per daug, būna tik per daug planų ir norų, kurie gali būti gražiai sudėliojami į stalčiukus.

Tiesa, nepaminėjau vieno labai svarbaus dalyko – nepamirškite į darbų planą įtraukti pačio maloniausio dalyko – poilsio valandėlės ;)

P.S. būtų labai šaunu sužinti, kaip JŪS planuojate savo laiką; kokie laiko vagys būna dažniausi ir kaip su tuo nepageidaujamu reiškiniu tvarkotės :) Pasidalinkite savo naudingais patarimais.

Inga