Dieve, laimink mūsų kūdikius

2012-10-23 · by Aurelija · in

Kūdikiuose yra kažkas dieviško… Rodos, akis pražiūrėsiu į mažąjį savo pirmagimės broliuką, visai ką tik išvydusį šį pasaulį… O dar kai imi jausti vaikelį, jo alsavimą ir pageidavimus, tikrai nepaprastas jausmas. Mamos žino…

Jos žino ir tai, kad gimus vaikeliui maldos tampa kasdiene duona, nes bijo dėl kiekvieno „khe“, „apči“ ir pan. Dar gimdymo namuose susimąsčiau – įdomu, kiek maldų kilo į Dievą tarp šių sienų?.. Turiu galvoje, kritinių situacijų metu. O juk jų pasitaiko. Tokiomis akimirkomis, manau, meldžiasi ir tikinčios, ir netikinčios (užmiršusios savo netikėjimą). Kad Viešpats laimintų ir padėtų vaikučiui sunegalavus. Tik… kai kuriais atvejais atsakymai priskiriami atsitiktinumams. Tarsi gavusi atsakymą nueitum, atsukusi nugarą Davusiajam. Išties, tenka pripažinti, jog mūsų nuodėminga prigimtis lengviau tiki atsitiktinumais nei į mūsų maldas atsakančiu Dievu. Bet Jis neįsižeidžia ir nebaudžia, o čia pat… vėl prieina prie mūsų. Mylinčiu ir kviečiančiu Jį pažinti veidu. Ir dosniai dovanojančiom rankom.
Manau, kad ne viena mama priartėjo prie Viešpaties savo vaikų dėka. Neseniai su viena bičiule, kurios vaikelis gimė kiek per anksti, kalbėjomės apie baimes, susilaukus naujagimio ir… pasitikėjimą Dievu. Kalbėjomės, jog mūsų žmogiška-nuodėminga prigimtis linkusi kurti vien savo asmeninę laimę, pamirštant kitą, daug svarbesnę pusę „…kas Dievo – Dievui“. Ir čia mums pagelbsti būtent sunkumai. Matydamos, kad trapaus kūdikio gyvybė yra vieno Dievo rankose, imame ieškoti paties Dievo, viltis Jo malonės bei gailestingumo. Bijome ir nusidėti, ir galvoti vien apie asmeninę laimę… Nesakau, kad darbais bandome užsitarnauti Jo malonę, – daugiau turiu galvoje tikrą nusižeminimą prieš Dievą bei pasišventimą Jam, kurį subrandiname sunkumų akivaizdoje. Žodžiu, kaip sakau, „suglaudžiam ausis kaip šunyčiai“, ir žvelgiame į Šeimininką prašančiom, nuolankiom akim… Kad tik Jis būtų maloningas mums ir mūsų vaikams.
Nors, reikia pripažinti, pasitaiko gyvenime ir štai tokio paradokso – kai tikintieji išmėginimų metu tikėjimą praranda, o netikintys, atvirkščiai, atranda. Vis tik manau, kad daugumai tikinčių moterų motinystė tampa dar viena Dievo malonės dovana – dovana, kurioje bręsta mūsų tikėjimas ir atsidavimas Viešpačiui. Dovana, lemianti ypatingus susitikimus su Kristumi… Štai viena bičiulė pasakojo, jog apie dešimt metų negalėdama susilaukti antro vaikelio, subrandino štai tokią maldą – jei Dievas nenori, lai neduoda jai daugiau vaikų, bet jei būtų tokia Jo valia, kad gimtų dar vienas Viešpaties tarnas į šią žemę, te toks vaikelis ir ateina… O jei ne, tai ne. Po savaitės ji pastojo. Kita šeima taip pat dešimt metų negalėjo susilaukti nė vienos atžalos, ir santuokos dešimtmečio proga moteris staiga pastojo…

Ar gi tai neliudija apie ypatingus susitikimus su Kristumi? Juk ne viena šeima šiandien galėtų paliudyti, kaip stebuklingai susilaukė vaikelio, nors gydytojų prognozės buvo nepalankios. O kur dar atsakymai į maldas vaikučiams gimus…

Vieną rytą Evangelijoje pagal Morkų perskaičiau: „Žmonės jam [Kristui – aut.past.] nešdavo vaikučius, kad juos palytėtų, bet mokiniai jiems draudė. Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino ir tarė jiems: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo Karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo Karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją“. Ir jis laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas“ (Mk 10, 13-16).

Galiu tik įsivaizduoti, kokios laimingos buvo mamos po šio Jėzaus pamokymo bei rankų uždėjimo ant vaikų, jų apkabinimo. Akivaizdu ir tai, kad Kristui nepatiko bandymas mažuosius atskirti nuo Jo. Nežinia, kodėl mokiniai draudė nešti vaikus pas Jėzų. Gal kai kurie vaikai per garsiai verkė? O gal tai neatrodė rimta, nes neva vaikai juk nieko nesupranta? Juk patys mokiniai toli gražu ne visuomet Jį suprato, o štai čia toks akibrokštas – Kristus kalba apie „nieko nesuvokiančius“ kūdikius sakydamas, jog tokių yra Dievo Karalystė!

Taigi Dievui kūdikiai nėra nesvarbūs, atvirkščiai – Jo požiūriu, turėtume pasimokyti iš jų. (Tiesa, kai kurie vertimai vartoja žodį ne „kūdikis“, o „mažas vaikas“).

Ši istorija su nešamais pas Jėzų vaikais mane labai guodžia – esu tikra, kad ir šiandien Viešpats laimina kūdikius bei vaikus, kai nešame juos pas Jį savo maldomis. Dar daugiau – šiai dienai turiu nemenką užduotį – mokytis iš savo vaikelio, kad suprasčiau, kodėl būtent tokių yra Dievo Karalystė. Taigi mąstydama apie tai suvokiu, kad ir motinystė gali nuostabiai priartinti prie Viešpaties, gyvybės ir malonių Davėjo…

***
Yra daug dalykų, kuriuos galime (ir turime) suteikti savo vaikams – apie tai šiais laikais daug moko tiek psichologai, tiek kiti specialistai. Tačiau, galvoju, kad vienas gražiausių dalykų, kurį kiekviena mama taip pat gali suteikti savo vaikui, tai prašymai Dievui, kad Jis laimintų jos vaikelį… Nes tai, ką Viešpats palaimins, išties bus palaiminta. O tokios maldos, tikiu, keičia ir tėvų širdis – tampame labiau prisirišę prie Viešpaties, suvokiame, kaip mums reikalinga Jo malonė bei gailestingumas, auginant vaikus.

 

Aurelija U.
Nuotrauka Sonatos Kučinskienės, naudoti kt.šaltiniuose draudžiama