Įspūdžiai iš susitikimo apie šeimos krizes

Jūratė:  Maniau, kad tik aš, na ir gal dar keletas mamų iš mūsų rato, turėjo ar turi sunkumų santykiuose su vyru (draugu, partneriu, sutuoktiniu…). Turiu pasakyti, jog kaip tikra lietuvė apsidžiaugiau, kad ir mano „kaimynių“ šeimyniniuose santykiuose esti „degančių namų“.

(Visai ne į temą- šiuo momentu manieji mažyliai užlipę ant kompiuterio stalo: vienas savo plonu pirštuku mano ausy ieško medaus ir komentuoja: „Jaučiu yra medaus!“, o kitas plaukų kasą nutvėręs bando ją pritempti ir įkišti tarp knygos lapų, kai pasirodo, kad kasa per trumpa, nusprendžia ją išpinti naudodamasis visa savo jėga. Va taip vat…)

Nuo to pasidaro lengviau ant širdies- mūsų šeima normali. Mes patyrėme krizę prieš metus. Išlipome iš šito purvo, sakyčiau, gan lengvai. Nors turėjo praeiti laiko, kol vėl „apsipratome“ viens prie kito. Savaime suprantama (čia mūsų šeimoj, tai yra savaime suprantama :), tą krizę inicijavau aš… bet turbūt mano pastangom jinai buvo ir prigesinta. Žinoma, čia labai didelis indėlis yra ir mano ramaus, santūraus, tylaus vyro. Bandau atspėti, jog daugumą ginčų, krizių inicijuoja, deja, bet moterys, kurias netenkina esama situacija- tai joms vyrai per mažai dėmesingi, tai nepadeda buity, tai per daug dirba, tai per mažai uždirba.

Mums padėjo porų kursai, knygos. Padėjo tai, kad abu norėjome būti drauge. Man didžiausia palaima buvo tada, kai susivokiau ir nusprendžiau, jog šitas vyras yra man vienintelis ir su juo nugyvensiu visą gyvenimą. Kai nusprendžiau jį mylėti, kad ir kas benutiktų. Absurdiškai skamba, kad tai supratau ne prieš sutikdama už jo tekėti, ar stovėdama šalia jo prie altoriaus, bet po keturių santuokos metų, kai iškilo santuokos griūties grėsmė. Kadangi (pagaliau) taip nusprendžiau, tai liko tik sugalvoti, kaip tai padaryti: teko rinktis, arba bus abiem gera, arba bus bloga. Kaip racionali ir protinga būtybė :) panorau laimingos santuokos ir šeimos. O norai pildosi :)))

Rūta: pirmas dalykas, kuris mane nustebino, tai, kad prisistatydamos visos moterys paminėjo, kad išgyveno arba šiuo metu išgyvena santykių krizę. Vienos yra atviros ir nuolat dalinasi savo sunkiais ar džiugiais išgyvenimais, o kitos (kaip  pvz., aš) linkusios daug ką nutylėti. Todėl kai šį kartą visos išsakė savo „bėdas“ pasijaučiau lyg būčiau savitarpio pagalbos grupėje, norėjosi kiekvieną palaikyti, paguosti ar padrąsinti.

Vakaro metu dar kartą įsitikinau, kad nėra vieno visiems tinkančio patarimo ar stebuklingos formulės, padėsiančios išlaikyti tobulus santykius. Pagrindinis receptas: noras, pastangos ir kūryba. Savaime santykiai neaugs, juos reikia puoselėti. Ir, žinoma, seniai žinomas, bet retai praktikuojamas dalykas – tai žmonos ir vyro pasimatymas. Gimus vaikams, dažnai tėvų dėmesys susikoncentruoja į vaikus. Tampa svarbūs tik vaikai ir viskas, kas su jais susiję. Visiškai nebepuoselėjami tik vyro ir žmonos santykiai, bendri pokalbiai, pomėgiai… Todėl būtina atnaujinti poros pasimatymus. Jie gali būti kokia nori forma (kavinė, kinas, pasivaikščiojimas, tiesiog kokia nors atpalaiduojanti bendra veikla ar vėlyva arbatėlė sumigus vaikams). Būtina, kad netrukdytų vaikai, geriau, kad jų visai šalia nebūtų. Jei nėra kur palikti vaikų, tai kooperuokitės su draugais. Vieną vakarą vaikus pažiūrės jie, kitą vakarą – jūs. Yra vaikų žaidimų kambariai, auklės…. tereikia noro ir šiek tiek pastangų.

Dar patiko psichologės Ievos išsakyta mintis, kad nesutampant nuomonei neapsiribotume trumpais kategoriškais žodžių apsimėtymais, o paprašytume sutuoktinio paaiškinti, kodėl jis taip mano ir išklausytume jo. Jei dažniau taip darytume, tai pamatytume, kad dažnai mes siekiame to pačio tikslo, bet dėl nesusikalbėjimo atrodo, kad siekiame skirtingų dalykų. Susitikimo metu supratau, kad santykių puoselėjimas yra puiki dirva kūrybai – sugalvoti kaip prieiti prie partnerio, kaip jam pasakyti savo nuomonę, kad jis neįsižeistų, kaip neprimetamai išskirstyti šeimos nariams namų ruošos darbus, kaip suorganizuoti pasimatymą ir t.t. Tiesa, jokiu būdu nenaudokite vyrus paralyžuojančių frazių kaip „pakalbėkime apie mus“. Ir prisiminkime, kad krizė šeimoje, tai galimybė pereiti į naują bendravimo lygį.