Noriu suteikti viltį tavo ateičiai

Gerai prisimenu savo pirmuosius apsilankymus Kūdikių namuose, tikriausia todėl, kad jie buvo tikras emocijų koncentratas ir tuo metu persimainė prioritetai mano vertybių skalėje.

Nuo tada tas kitas – nepastebimas pasaulis, ar pasaulis, kurio mes nenorime pastebėti, nors tarp jo ir mūsų yra labai trapi užsklanda, leidosi pažįstamas. Čia savi dėsniai, supratimas, siekiai, sava spalva ir kvapas. Tai labai primena šešėlių teatrą, nes čia pagrindiniai veikėjai, tarytum šešėliai – tamsūs, beveidžiai, nusivylę. Tikriausia todėl neprisimenu nei vienos sutiktos paliktų vaikų mamos ar tėvo, kurie ateidavo lankyti vaikų, tačiau kai kurių ten esančių vaikų portretai iki šiol neišdyla iš mano sąmonės. Tikriausia todėl, kad jie jau nebepriklausė „šešėlių pasauliui“…

Tarp jų vienas, jau šiek tiek ūgtelėjas berniukas, turintis stiprią fizinę negalią. Jį kartais matydavau kieme tarp kitų vaikų, norėdavau jį pakalbinti, kuo nors nudžiuginti. Kartą netoli manęs žengęs neatsargų žingsnį jis suklupo, puoliau padėt atsikelti ir bandžiau guosti. Tačiau su nepasitikėjimu žvilgtelėjęs jis greitai atsitraukė ir nubėgo pas savo auklėtoją. Nežiūrint to, kad jau nebesilankydavau kūdikių namuose, vis prisimindavau tą paveikslą ir nesiliaudavau apie jį galvojusi – kas bus su tuo vaiku, kokia jo ateitis, į ką reikės jam remtis? Suvokiau padėties beviltiškumą, nes mūsų šalyje visgi sunkiai įmanoma rasti tokiam vaikui šeimą, o ir visuomenė, kaip bebūtų apmaudu, nėra labai draugiška negalią turintiems žmonėms.

Praėjo gana nemažas laiko tarpas ir aš vėl toje pačioje vietoje. Jau kiti vaikai, pasikeitusi aplinka, tik „šešėliai“ tokie patys… Daug spalvingų nuotraukų ant koridoriaus sienų, kuriose laimingi vaikai, radę naujas šeimas. Vienoje jų mielas berniukas, besijuokiantis, apsuptas laimingų brolių. Vienur su broliais kieme, kitoje nuotraukoje – mašinoje, susikibę rankomis ir besijuokiantys plačiomis šypsenomis. Pala, pala… pirmiausia iš rankyčių ir atpažinau tą patį vaiką, prieš daug metų užvaldžiusį mano mintis! Taaaip, tas pats veidukas, tie patys gražūs plaukai, sušiaušti į madingą šukuoseną ir dar toks laimingas, linksmas, nuostabus… Prie nuotraukos citata iš biblijos anglų kalba Jer 29:11  „Noriu suteikti viltį tavo ateičiai“. Akyse nevalingai tvenkėsi ašaros iš jaudulio ir iš džiaugsmo. Vis dėlto surado…

Dabar dažnai pamąstau apie šeimą, atvėrusią duris neįgaliam našlaičiui iš Lietuvos. Jaučiu jiems be galo didelį dėkingumą ir visa širdimi linkiu stiprybės.

Tiesa sakant ne vien apie tą šeimą pamąstau, bet ir apie pačią visuomenę, kurioje neįgalus žmogus gali jaustis visaverčiu ir laimingu, gatvėje nebūti badomas pirštais ar varstomas smalsių žvilgsnių, gali mokintis bendrojo lavinimo mokyklose ar net rasti darbą pagal savo išgalias. Nedidelė viltis manyje vis dėlto rusena, kad ir mūsų visuomenė subręs ir globos namuose augantiems neįgaliems vaikams įtėvių užjūryje paieškos nebus vienintele galimybe.

Su viltimi, Erika