Kodėl vaikai neklauso?

Kas augina vaikus, supranta, kad tėvystė – didžiulis iššūkis, tikriausiai didžiausias gyvenime, kad net tam tikrais vaiko raidos etapais esame priversti griebtis vadovėlių, kreiptis į specialistus ir lankytis seminaruose. Mamų klubo svečias mama Milda Čeikienė (www.tevuakademija.com koordinatorė, STEP tėvų grupės vadovė) atvėrė daugeliui mūsų akis, jog VAIKAS – taip pat ASMENYBĖ, kuris trokšta supratimo, atjautos ir pagarbos. Jei su vaiku kalbėsime suaugusiųjų kalba, su juo lengviau susikalbėsime.

Mes dažnai sakome vaikams „ir vėl taip padarei, kiek aš tau kartų galiu sakyti“, „tikriausiai pats kaltas, kad tau spyrė“, „nėra čia ko bliauti“, „greitai susitvarkai kambarį, nu kodėl tu neklausai“ ir taip toliau ir panašiai. Po tokių frazių vaikas gali dar labiau užsisklęsti arba dar labiau supykti, prieštarauti, neklausyti. Jeigu šias frazes pasakytų mums kitas žmogus, mums tai labai nepatiktų – atrodytų, jog negerbia, tyčiojasi, įsakinėja. O jeigu tą pačią mintį pabandytume pasakyti vaikui kitais būdais, pavyzdžiui, „man atrodo, kad tu užmiršai persirengti, todėl vėl išsitepei kelnes“, „aš suprantu, kad tu labai esi pavargęs ir tikriausiai siaubingai norėtum čia pagulėti, bet mes jau turime eiti namo“, „tu tikriausiai jautiesi labai piktas, įžeistas, kad tau įspyrė“, „aš suprantu, kad smagu žaisti su visais žaislais iš karto, bet po žaidimų jie turi visi gulėti savo vietose“. O jei, tėveliai, dar įjungtumėte savo kūrybingumo ir žaismingumo mygtukus, tai būtų iš viso aukštasis pilotažas – „aš suprantu, kad smagu žaisti su visais žaislais iš karto, bet po žaidimų jie turi visi gulėti savo vietose.. žiūrėk žiūrėk, tavo mašina jau skrenda į garažą, o kaladėlės irgi pradėjo skraidyti.. ei, kas dar nori skristi į savo vietą, a?“ Greičiausiai, jūsų vaikai taip pat prisijungs prie skraidančių žaislų pilotavimo.

Taigi vadovavimas, įsakinėjimas, pamokslavimas, papirkinėjimas, teisimas, prasivardžiavimas tikrai nėra pateisinantys būdai sutramdyti belendančius ožiukus. Bręstančioje konfliktinėje situacijoje imkite netikėtai kalbėti keistu ar juokingu balsu (kaip ragana, ančiukas ir pan.), o galbūt pasielkite visiškai neprognozuotai (uždedate lėkštę vaikui ant galvos ir sakote „aš esu nešvari lėkštė, noriu, kad mane nupraustumei“; vaikui nenorinčiam rengtis, imate jo rūbus ir pradedate pati jais rengtis; rašyti raštelius ir padėti juos matomoje vietoje). Tokiu būdu is karto nušauname du zuikius – nusiraminame pačios ir neleidžiame įsiliepsnoti barniui. O jeigu taip atsitiko, kad situacija tapo nebevaldoma, geriausias būdas – atsitraukti, leisti nurimti abiems pusėms.

Nepamirškite būti VISADA nuoseklūs, nes jei vieną kartą (sąmoningai/nesąmoningai) leisite nesivalyti dantų ar nesisėsti į automobilinę kėdutę, žinokite, kad kitą kartą jūsų laukia įkyrus zyyyyzimas ir prieštaravimas.

Taigi linkiu visiems geležinės kantrybės, kūrybingumo ir kad netrūktų laiko visa tai įgyvendint.

P.S. Greičiausiai šį įrašą perskaitėte paskubomis, ir po valandos beveik nieko neatsiminsite, todėl konfliktų sprendimo būdams užtvirtinti rekomenduojame pastudijuoti  Adele Faber ir Elaine Mazlish knygą „Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų“.

Inga