Kalėdų belaukiant – širdyje ir šeimoje. Sonata Aleksandravičienė
Viešpats siunčia savo išgelbėjimą žmonėms per mažutį, bet tokį brangų kūdikėlį. Ir palaiminti tie, kurie regi, kurie supranta, kas vyksta.Kalėdos gimsta širdyjeŠiandien šis prieš du tūkstančius metų gimęs kūdikėlis vėl „gimsta“ parduotuvių lentynose, reklamose, pigiose prakartėlėse, kuriomis bus papuoštas ne vienas šventinis Kūčių stalas. Šiandien Kalėdos lydimos didelio šurmulio, prekybinio jaudulio, dovanėlių pirkimo, šventinių programų kūrimo ir begalinių nuolaidų parduotuvėse. Bėkime, skubėkime, – ne, ne, ne į Betliejų, kaip giedama kalėdinėje giesmėje, bet į parduotuves… Kultūros šydas negailestingai gaubia daugelio akis, todėl kartais sunku įžvelgti, kas gi slypi po juo: žiemos šventė, o gal šeimos šventė? Lyg susimokęs lietuviškas žodis „Kalėdos“ patyliukais žaidžia slėpynių, slėpdamas šventės esmę, ne taip, kaip rusiškasis pavadinimas „Roždestvo“ – kalbantis apie kažkieno gimtadienį.Tad nenustebčiau, jei mažo vaiko paklaususi, kas yra Kalėdos, išgirsčiau – jog tai dovanėlės. Koks vaikas, o ir suaugęs, nenori dovanų?! Visi jų laukiame. Ir išties smagu, kai namuose pakvimpa šventėmis: kvepia žaisliukais papuošta eglutė, laukia margaspalvės dovanėlės, o po namus skrajoja imbierinių kalėdinių sausainukų kvapas, atklydęs dar iš močiučių laikų. Gražu matyti, kaip miesto gatvės ir vitrinos pasipuošia girliandomis, žvakutėmis, žaisliukais, praskaidrindamos niūrokus žiemos vakarus. Tačiau gaila, jei tai ir lieka tik išorinis įspūdis, jei širdis nepamato tikrojo Jubiliato – Jėzaus. Juk tai Jis – mūsų didžiausia dovana. Juk dėl Jo visos kitos dovanos įgauna prasmę.
Sakoma: visur gerai, kur mūsų nėra. Panašiai ir su šventėmis. Dažnai atrodo, kad Kalėdos – tai begalė džiaugsmo, artimųjų dėmesio, na, ir žinoma, dar daugiau dovanų. Tačiau ar tikrai? Ar tikrai yra taip, kaip rodo televizorius, šventiniai filmai ir filmukai, dažnai nieko bendro neturintys su pačia Kalėdų esme? O gal kas nors patyliukais rauda savo vienatvėje ir skurde, iš pavydo, kad kitam teko daugiau? O gal kas nors serga ir labai kenčia? O gal kenčia ne tik fiziškai, bet ir siela neranda vietos? O gal šventės baigėsi pagiriomis ir kažkas guli sumuštas, apiplėštas? O gal paprasčiausiai skubėjo į svečius ir nelaimingai paslydo? Štai ir baigėsi šventinė nuotaika ligoninėje… Kur tuomet tas džiaugsmas, apie kurį trimituoja visi aplinkui? Jei jo nėra širdyje, niekur kitur nerasime.
Kalėdos gimsta širdyje. Kai tyliai nusilenkiame Tam, kuris dėl mūsų tiek daug padarė. Kuris jau padovanojo tiek daug dovanų – tik apsidairykime! Prisimink, kiek tavo maldų Viešpats išklausė, kiek kartų tave ir tavo vaikus apsaugojo, kiek kartų suteikė tau išminties ir tu teisingai pasirinkai. Prisimink, kaip ištraukė iš ligos patalo ir suteikė sielai ramybę, arba kaip tave alkstantį pamaitino ir net praturtino… Bet visų svarbiausia – prisimink, kad Jis tau – klumpančiam, užmaršiam, nedėkingam – suteikė pačią didžiausią dovaną – save, ateidamas kaip gležnas, pažeidžiamas kūdikėlis. Jis patyrė visus gyvenimo vargus kaip ir tu, Jis supranta tave taip puikiai! Jis kviečia tave kartu švęsti savo gimtadienį. Tik prisiglaudus prie Jo dings toji baisi vienatvė, sugrįš ramybė, meilė artimiems ir tolimiems, atleidimas ir viltis gyventi.
Kalėdos gimsta šeimoje
Visų nuostabai, Visatos Karalius gimsta paprastoje žydų šeimoje ir neišvaizdžiame gyvulių tvartelyje. Jis tarytum slepiasi nuo išdidžių, visko pertekusių akių. Jo tenka paieškoti ne tik išminčiams, žmogiškai ir kartu logiškai nusprendusiems, kad karalius turi gimti rūmuose, bet ir mums. Jėzus neatėjo kaip galingas karžygys, triuškinantis visus aplinkui, Jis gimsta kaip silpnas kūdikis Marijos ir Juozapo šeimoje – kaip tu ir aš gimei savo mamai ir tėčiui.
Būtent šeima tampa Jėzaus prieglobsčiu, apsauga nuo mirties pavydžiam karaliui Erodui persekiojant, meilės Dievui ir mokinystės pradžia. Du jauni sutuoktiniai niekuo nesiskiria nuo aplinkinių, bet Dievo akyse jie ypatingi. Ypatingi savo tikėjimu Dievu, pasitikėjimu. Jie Jį pažįsta, o kai dvejoja, sulaukia pagalbos. Tai nuolankūs Dievo žmonės. Nors Marija garbindama Dievą gieda, kad „didžių dalykų padarė man Galingasis ir kartų kartos mane vadins palaiminta“, tačiau Biblija jos negarbina. Ji – tikinti moteris, Juozapas – tikintis vyras. Tai šeima, širdies akimis regėjusi Dievą ir sekusi Juo ne tik kasdienybėje, bet ir iki pat kryžiaus.
Galbūt tavo šeima jauna – kaip Juozapo ir Marijos. Galbūt neseniai jums gimė kūdikis – kaip Juozapui ir Marijai. Tai didelis stebuklas, didelis džiaugsmas, bet kartu ir aukštyn kojom apvirtusi kasdienybė. Nauji rūpesčiai ir tikėjimo išbandymai. Tačiau Kalėdos vis tiek ateina…
Ne vienerius metus, sukūrusi šeimą, Kalėdas ir Naujųjų metų šventes prisimenu kaip sunkias dienas. Per pirmąsias mūsų šeimos Kalėdas ant rankų laikiau kelių mėnesių vaikelį, kuris neleisdavo išsimiegoti naktimis ir būdavau tiesiog pervargusi. Tad pamąstyti apie didelę, jaukią šeimos šventę neturėjau net jėgų. Tuomet namuose nebuvo nei aukštos skarotos eglutės, nei didelių, turtingų dovanėlių po ja, o tik kukliai papuošta pušaitės šakelė, nuolankiai nusvirusi virš televizoriaus. Tačiau širdy buvo Jėzus…
Kitais metais kaip tik per Kalėdas teko kraustytis į naują namą, dar ne iki galo įrengtą. Kadangi teko miegoti 16 laipsnių temperatūroje, kitą rytą atsikėliau serganti. Štai taip praėjo mūsų antrosios Kalėdos… Bet Jėzus buvo širdyje.
Vėliau gimė antras vaikelis, o po kelių mėnesių nuostabiausia šventė – Kalėdos. Pasiilgusi tikėjimo namiškių, išskubėjau su kūdikėliu į kalėdinę šventę, kur mažylis sušalo ir ėmė kosėti. Šventės baigėsi nesibaigiančiom ligom – tais naujais metais sirgome kas dvi savaites šešis mėnesius. Šioje neviltyje padėjo išgyventi tik Viešpats.
Taip ligos „paskiepijo“ mane ir Kalėdų bei Naujųjų metų švenčių imdavau laukti su nerimu širdy – ar vėl nesusirgsime apsilankę didesniame žmonių būryje? Buvo visko, bet visa tai praėjo, o Kalėdos liko ir liks. Jei žvelgtum šių dienų vartotojo akimis, tai mūsų Kalėdos dėl įvairių aplinkybių nebūdavo tokios įspūdingos, kaip rodo per TV filmus ar reklamas, nelūžo stalai nuo valgių ir dovanėlių, tačiau visada atsimindavome, kad ši diena ypatinga – tai Jėzaus gimtadienis. Dar iki Kalėdų vaikams skaitydavome Bibliją ir pasakodavome kalėdines istorijas. Nors jie labai laukia dovanėlių, bet tikrai žino, kad Kalėdos – tai Jėzaus gimtadienis. Be Jo nebūtų ir dovanėlių.
Kai vaikai ūgtelėjo, sutvirtėjo, po truputį atsitraukė ir ligos. Vaikams augant natūraliai atsirado daugiau kūrybingumo ruošiantis šiai gražiai šventei: kartu puošiame eglutę, darome girliandas, karpome snaiges ar žvaigždutes. Kartu kuriame kalėdinius personažus (Mariją, Juozapą, kūdikėlį Jėzų, piemenis, avytes), o atėjus lauktajai šventei kepame sausainius bei kitus gardumynus. Namai prisipildo šventinės nuotaikos. Taip nejučiomis šeimos kuria tradicijas ir perduoda krikščioniškas vertybes.
Žodžiai „tradicijos“ ir „vertybės“ skamba taip rimtai, pakylėtai, „suaugėliškai“, o realiai viskas atrodo kiek kitaip. Ir visiškai nereikia išsigąsti. Šiais metais lyg jau ir galėtume „prasmingai“, „kultūringai“ švęsti prieškalėdinį laikotarpį – Adventą, bet pusantrų metų ketvirtasis sūnelis ropščiasi ant stalo, kai mes su kitais vaikais rimtai skaitome Bibliją – mat jį traukia Advento vainike uždegtos žvakutės. Juk būtinai reikia jas užpūsti! Taip mamos pintas vainikas tampa apipešiotas (nes mažyliui viskas smalsu), o baltos žvakės nuo rankyčių nuterliotos ir įgavusios pilkumo. Jau išmokau nesureikšminti to, kas praeina… Svarbiausia – širdyje pasėtos sėklos, o išorė visuomet pasipuoš, jei tik leisime joms sudygti.
Vertinkime tai, ką šiandien turime. Galbūt šiandien tavo šeimoje pasipuošė tik eglės šakelė, o tu taip trokšti nuostabios eglutės savo vaikams. Ir nepasitenkinimo kirminas graužia širdį, nes pas kitus kitaip… Galbūt norėtųsi brangių, didelių dovanų savo mylimiausiems, bet neužtenka pinigų. Ir vėl sopa širdį, nes pas kitus kitaip… Galbūt norisi aplankyti draugus, gimines, bet susirgo mažieji. Ir vėl skaudu…Tačiau kas pasakė, kad Kalėdos turi būti būtent tokios kaip filme ar kalėdiniame atviruke? Jėzui nereikėjo rūmų – Jam užteko menkučio tvartelio, Jėzui nereikėjo fejerverkų – Jam užteko paprastų piemenėlių apsilankymo. Jėzui reikia mūsų širdies. O jei pasitikėsime Juo, tai neužtruks ir dovanos – gal ir pas tavo vaikučius atskubės išminčiai, kaip kadaise pas Jėzų, nešini dovanų skryniomis?
Kalėdos – tai nuostabus metas širdyse ir šeimose. Kai širdis suvokia tikrą Kalėdų prasmę – mums gimė Gelbėtojas, – tai keičiasi ir viskas aplinkui: šeimos, giminės, tautos, šalys. Tuomet ne tik iš širdžių traukiasi tamsa, neviltis, vienatvė, kartėlis, pyktis, neapykanta, bet keičiasi ir žmonių santykiai šeimose, o galiausiai ir visuomenėje. Gal tai ir yra dar vienas Kalėdų stebuklas?! Tad gražaus ir prasmingo jums Jėzaus gimtadienio!
Pirmoji nuotrauka Daivos Baumilienės. Nuotraukoje tekste Sonata su sūneliu (iš asmeninio archyvo)
Jūsų komentarai