Karpinių terapija

Oi, merginos, kiek čia reikėjo kantrybės pastangų… Supratau, kad neturiu teisės šito reiškinio reikalauti ir iš savo vaikų… Na, bet kitoms mamytėms sekėsi gana neblogai.

Mokytoja Natalija Brancevičienė mus pamokė karpinių meistriškumo. Atskleidė keletą gudrybių, kaip dailiai, neištepliojus klijais popieriaus, priklijuoti savo darbelį. Tereikia pradžioje karpysimą lapą ištepti lipalu, palaukti, kol jis nudžiūna, tada, sulenkus gerąja puse į vidų, pradėti lieti savo fantazijas ir kokiu tik norit išraiškos būdus. O pabaigus uždėti karpinį ant norimo pagrindo ir lygintuvu „prasieiti“ – prilips kaip musės prie medaus, t.y… bitės.. musės prie kitko limpa.

Šįkart mamos matyt labai pasiilgo vasaros, todėl visas užbūrė drugelių raštai. Aš tai panorau išsiskirti ir būti gi labai originali, todėl išdrįsau (kaip pirmam blynui, tai net pati stebiuosi, iš kur ta drąsa) iškelti sau iššūkį ir iškirpti savo dukrytei… fėją! Bepjaustinėjant savo rankdarbį, netyčia nurėžiau jai galvą. Tada baigėsi mano iššūkiai. Bet drąsos dar turėjau. Tai nusprendžiau išpjaustinėti savo dukrytės vardą. Bet išpjausčius, mane apėmė neviltis, nes išvertus karpinį į gerąją pusę, vardo raidės buvo atbulos, susipykusios, kaip vaikų batai… Visos tik pasijuokė… cha cha… Žodžiu, net nefotografavau. Geriau pasigrožėkit kitų darbais.

O štai čia mūsų mokytojos darbai – scrapbooking’as suderintas su karpiniais. Ir miniatiūrinis namelio kiemas, padarytas… iš popieriaus! Va, čia tai jau aukštasis pilotažas!

Inga