Kaip mylėti save tokią, kokia esi

Atėjusi paklausyti apie kūno vaizdą ir išgirsti stebuklingąją panacėją nuo savęs nuolatinio vertinimo, galvojau, jau kai dabar konspektuosiu… visom viską papasakosiu… bet buvo taip įdomu klausyti ir dalyvauti praktiniuose užsiėmimuose, kad savo sąsiuvinyje, seminarui pasibaigus, radau tik vieną užsirašytą žodį. Na, bet gal atgaminsiu, papasakosiu trumpai.

Seminaro mokytoja Jūratė Upskutė-Šeporaitienė tam tikromis užduotimis parodė, kad mes visi esam vertintojai ir save analizuojam. Vieni daugiau, kiti mažiau, bet žmogus, paprastai žiūrėdamas į veidrodį, regi savo trūkumus, kuriuos stengiasi visais būdais maskuoti – kas platesniais rūbais, kas juodomis spalvomis, kas fotografuojantis dažnai pasirenka „geresnę“ savo atvaizdo pusę. Tačiau mes užmirštame, kad kiti žmonės, tų trūkumų dažniausiai net nepastebi. Kaip pavyzdys galėtų būti važiavimas autobusu. Tu sėdi autobuse prie lango. Sustojus autobusui stotelėje, nejučia imi nužiūrinėti visus laukiančius viešojo transporto. Bet paprastai nužiūrinėjant tu nieko negalvoji, šie veiksmai vyksta savaime, o nuvažiavus autobusui tolyn, tuos žmones pamiršti per kelias sekundes. O jeigu MES stovime autobusų stotelėje ir jaučiame visų šešiolikos pravažiuojančiųjų įbestus žvilgsnius, jausmas būna nesmagus – atrodo, kad jie mato visas silpnąsias puses, analizuoja ir vertina. Tuomet norisi slėptis, bėgti, nusisukti, užsidengti ir t.t. Toks jausmas yra todėl, kad mes nenustojame savęs kritikavę.

Norint liautis gyventi kompleksuotai, reikia labai daug mokytis ir atlikinėti praktinius užsiėmimus. Visų pirma, reikia pradėti keisti savo žodyną – „kumpius“ vadinti „talija“, „užpakalį“ – „užpakaliuku“, „leškas“ – šlaunimis ir pan. Kitas pratimas – atsistoti nuogoms prieš veidrodį ir pradėti žiūrėti į save nuo pat viršaus, nepraleidžiant nei vienos kūno dalies, nei vienų smulkmenų, tokių, kaip blakstienos, skruostikauliai, riešai ar krumpliai. Žiūrint į kiekvieną skirtingą vietą, sakai „aš matau savo plaukus, aš matau savo kaktą, aš matau savo antakius“… Vardijant visas savo kūno dalis, reikia stengtis į jas žiūrėti be jokios kritikos, be jokių minčių. O viską išvardijus, pabaigoje užbaigti sakiniu „aš matau VISĄ save“. Tokį pratimą kartojant kasdieną, ilgainiui nustoji vertinti ir koncentruoti dėmesį į problemines savo vietas. O nustojus save vertinti, tu įgauni daugiau energijos, kurią galima paskirstyti kitoms reikalingoms sritims. Išsipančiojus iš kompleksų virtinės, leidi skleistis ir žydėti savo vidui. Tu pradedi save mylėti ir pasitikėti savimi. Žinia, pasitikintys savimi žmonės, kad ir kokie jie apkūnūs būtų, visada skleis tik teigiamas emocijas, o pašaliniai tų trūkumų net nepastebės.

Aha, lengva pasakyti… ane? :) bet norint, viskas įmanoma.

Inga