Velykiniai įspūdžiai

Tai su Kristaus prisikėlimu ir margučių švente jus! Linkiu patirti Jėzaus prisikilėmo jėgą, Jo artumą ir amžiną viltį. O taip pat linkiu būti kūrybingomis kaip ir marginant margučius ;)

Matot kaip ilgai reikėjo virškinti įspūdžius iš Velykinio Mamų klubo :) Tik kai pradėjo svilti padai, kad šiandien jau naujas susitikimas, o aš dar neaprašiau senojo, tai va ir susgrybau :) O jei atvirai, tai mano mergos visai neduoda nutūpti prie kompo – Barbora vos man pasukus į kompo pusę jau tysia mane už rankos į priešingą pusę, o Liepa kaip užstrigusi plokštelė kartoja „tu vis prie kompo ir prie kompo sėdi“… :-/ Tad kol Liepa darže, o Barbora miega, tai šiek tiek parašinėsiu.

Labai laukiau Velykinio susitikimo, jam morališkai ruošiausi, galvojau apie Velykų prasmę, apie Mamų klubo reikšmę mano motinystei… Norėjau ateiti anksčiau, padėti pasiruošti, pasitikti kitas mamas, bet nepavyko. Vėlavau, nes Liepa grįžo iš daržo į ranką prisivariusi rakščių. Tai kol su dideliais vargais ir riksmais jas ištraukiau teko gerokai pavargti ir sugaišti. Vėlavau, bet džiaugiausi, kad apskritai nuvažiavau į Mamų klubą.

Taigi, kai atvažiavau visos sėdėjo ir kažką ramiai čiureno. Toks keistas įspūdis – kažką visos šnabždasi ir tyliai vandenuku pliuškena. Pasirodo, jos viena kitai plovė rankas, kaip Jėzus savo mokiniams plovė kojas. Greitai mane pasodino ir Rasa su palinkėjimais nuplovė ir mano drebančias rankas :) Nors šiek tiek jaučiausi nepatogiai, bet kita vertus, jaučiausi pagerbta. O jei atvirai, tai kažkur sukosi mintelė: „kaip gerai, kad plauna rankas, o ne kojas“ :D  Apskritai pirma susitikimo dalis buvo pilna susimąstymo. Mane labai palietė akmenėlio tema – kad mes visos iš vaikystės (ir ne tik) atsinešam visokių akmenėlių, kurie turi savo vardus (storulė, surūgelė, nevykelė…). Jie mus slegia, žeidžia, mes bandom jais atsikratyti, bet jie įsispaudžia į mūsų gyvenimą ir neleidžia mums pilnavertiškai atsiskleisti. Išsilaisvinti iš jų – tai susitaikyti su tais neigiamais akmenėliais, priimti save su jais, išliūdėti, išgedėti juos ir atsiverti naujam baltama naujos tapatybės akmenėliui (Apr 2,17).

Labai norėčiau padėkoti mamoms (dėl konfidencialumo vardų neminėsiu), kurios atvirai pasakojo apie savo gyvenimo skaudulius. Lenkiuosi prieš jus, kad jūs išdrįsote, kad tuo paguodėte ir mus. Žaviuosi jūsų stiprybe einant per tokias sunkias situacijas.

Antroji dalis buvo linksmesnė. Ją vedė mūsų „svočia“ Raminta :D Ji prigalvojo visokiausių užduočių, privertė mus pajudėti ir smegenėles pajudinti. Mamos taip nuoširdžiai viską atlikinėjo, buvo labai kūrybiškos ir šmaikščios. Tiek juoko Mamų klube dar nebuvau mačiusi :)

Nepaminėjau labai svarbaus dalyko – vaišių stalo ir dekoracijų. Stalas buvo papuoštas dekupuotais kiaušiniais, išsprogusiomis šakelėmis, keptais paukštukais, gėlytėmis, velykinėmis kompozicijomis ir kitomis mielomis smulkmenomis. Taip pat visų laukė velykiniai sveikinimai ir nauji akmenukai, su naujais vardais. Moterys buvo prinešusios nerealių skanumynų – valgiau ir sau pavydėjau :)

Įspūdžiais dalinosi Rūta