Trupinėliai apie įvaikinimą
Vakar į Mamų klubo susitikimą apie įvaikinimą susirinko daug „senų“ ir „naujų“ mamyčių. Buvo net vienas tėvelis!!! Tai įvykis klubo istorijoje, nes paprastai tėveliai mamytes nebent atveža iki durų arba užbėga vaikų ar kokių nors raktų paimti :) Pagarba dalyvavusiam tėveliui (vis gi neišsigando tokio didelio moteriškių pulko, bet dar ir aktyviai dalyvavo savo klausimais ir komentarais). Beje, kadangi vakarykštės lektorės – psichologės Loretos aš anksčiau nebuvau mačiusi, o į susitikimą atėjau beveik vėluodama, tai nelabai supratau kuri iš susirinkusiųjų yra kalbėtoja. Tiksliau, beveik neabejodama nusprendžiau, kad ji – tai ta, kuri atėjo su vyru, nes paprastai to niekas pas mus nepraktikuoja. O kadangi aš atlieku operatoriaus kipso funkciją, tai labai sąžiningai puoliau tą „lektorę“ su vyru fotkinti. Ir kaip gi man atvėpo žandikaulis, kai pradėjo visos mamos prisistatinėti ir aš supratau, kad fotkinu visai „nekaltus“ žmones :D :D :D Tikiuosi jūs (kreipiuosi į tą porelę) apie mane nieko blogo nepagalvojot… :)
Na, po įžangos „ne į temą“ einu prie reikalo :) Dar prieš susitikimą man buvo įdomu, kodėl Loreta įsivaikino ne vieną, o net penkis vaikus. Juokaudama galiu pasakyti: „perki vieną ir dar tris gauni nemokmai“ :) Šiame pasakyme yra tiesos tiek, kad iš tiesų kai Loreta norėjo įsivaikinti vieną berniuką (su kuriuo susipažino dirbdama mokykloje), tai išaiškėjo, kad jis turi dar du brolius ir seserį, o pas mus laikomasi tokios politikos (aš jai pritariu), kad negalima išskirti brolių ir seserų. Taigi, šiuo atveju aš žemai lenkiu galvą prieš Loretą ir jos vyrą, kad nepabijojo ir apsisprendė į šeimą priimti visus keturis vaikus. Psichologė minėjo, kad šiuo klausimu daug reiškė vyro ryžtingas noras priimti tuos vaikus.
Žinau, kad daugelis porų bijo staigaus šeimos padidėjimo. Nes kai moteris laukiasi, tai nėštumo metu palaipsniui pradeda vykti sutuoktinių virsmas tėvais. Po to gimdymas, pirmosios dienos… viskas vyksta nuosekliai ir palaipsniui. Bet įsivaikinimas, tai tarsi perkūnas iš giedro dangaus, tu tarsi esi pagautas, tu tarsi per vieną dieną turi tapti mama ar tėčiu… O šiuo atveju Loreta su vyru iškart pasiėmė globot keturis vaikus ir jie jau buvo nemaži. Ji prisipažino, kad pradžioj buvo nelengva, kad ji būdama stiprios sveikatos jau pirmą savaitę staiga apsirgo. Viskas pasikeitė – visai kitokia tapo dienos rutina, visai kitokiais „marštabais“ reikėjo gaminti valgyti, nuo būrio aktyvių vaikų pradėjo „gamintis“ dulkės, suiro daug metų puoselėta tvarka ir ramybė… Bet netrukus viskas atsistojo į savo vėžias, viskas įgavo kitokią prasmę. Dabar, kai Loreta pasakojo apie savo patirtį, tai pasakojo labai linksmai, su polėkiu, entuziazmu, atrodė, kad jai tuos penkis įvaikintus vaikus lengviau auginti, nei mums „savo“ vieną ar du vaikus. Beje, visiems buvo įdomu, kaip gi atsirado penktas vaikas. Tai atsakymas toks: „kai vaikai paaugo ir mums pasidarė per daug viskas paprasta, tada ir nusprendėme įsivaikinti dar vieną vaiką“. Štai taip va, be komentarų :)
Įdomu, kad jų pirmas ir antras įvaikinimas gerokai skiriasi savo eiga. Kaip minėjau, Loreta pirmiausia susipažino su mielu berniuku dirbdama mokykloje. Tarp jų užsimezgė ryšys, kuris ir paskatino priimti naują šeimos narį. Netrukus jie susipažino su likusiais broliais ir sese ir pasiėmė juos globoti. Formalumai buvo tokie, kad rašė prašymą, buvo tikrinamos naujos gyvenimo sąlygos. O štai antras įvakinimas vyko visai kitaip. Pirmiausia jie parašė prašymą, kad nori įsivaikinti, tada jie buvo tikrinami (gyvenimo sąlygos ir kt), tada lankė būsimų įtėvių kursus, po kurių buvo pildomas išsamesnis įvaikinimo prašymas. Tada praėjus kuriam laikui (lygtai 6 mėn) jiems buvo pasiūlyta mergaitė. Jie sutiko ją įsivaikinti net jos nematę. Šį momentą Loreta pabrėžė ir siūlė geriau vaikintis ne iš to, kad „man patiko vaikas ir aš jį imsiu“, bet tiesiog vaikintis vaiką, kad ir jo nemačius, o eigoje ir užsimegs ryšys. Ji pasakojo kaip pirmą kartą nuvažiavo į globos namus pas tą mergaitę, tai sakė, kad prie jų priėjo visi vaikai išskyrus tą mergaitę. Tai jei ji būtų rinkusis vaiką pati, tai tos mergaitės būtų gal net nepastebėjusi.
Loreta labai ragino ir drąsino nebijoti įsivaikinti paaugusių vaikų. Jų įvaikinti vaikai beveik visi buvo mokyklinukai ir patikino, kad šis faktas nesudarė jokių ypatingų sunkumų. Dar daug kam buvo įdomu „kraujo šauksmas“ – kai vaikai nepaisant globėjų vis tiek nori pas savo biologinius tėvus. Nors Loretos vaikai turi biologinius tėvus ir juos atsimena, bet vis tiek pas juos nenori, prisimena jų smurtą. Taigi, su „kraujo šauksmu“ nesusidūrė. Taip pat daug kam buvo įdomus sutrikimų klausimas. Paplitusi nuomonė, kad globos namų vaikai yra emociškai traumuoti, dažnai turi emocinių, intelektinių ar kitokių sutrikimų. Na, šį faktą Loreta lyg ir patvirtino, bet pridūrė, kad augdami šeimoje jie pradeda normaliai socializuotis, atstato emocinį ryšį, saugumą, kartais pasitelkiama pagalbon kitus specialistus ir tie sutrikimai išnyksta. Jos įvaikiai nebeturi akivaizdžių sutrikimų, o net atvirkščiai – išryškėjo neeiliniai gabumai, vaikai atsiskleidė ir pradėjo puikiai save realizuoti.
Vakar taip pat Mamų klube dalyvavo dar viena mamytė su įvaikinimo patirtimi, netgi su „nerealia“ patirtimi :) Ji su vyru pasiėmė globoti (šiuo metu laukiamas teismas dėl įvaikinimo) mėnesio amžiaus mergaitę. Ji gimė pusantro mėnesio anksčiau laiko, biologinė motina nėštumo metu buvo nusprendusi, kad nenori vaiko, todėl tik gimus atsisakė vaikelio. Įvaikinimo procedūra buvo tokia pati, kaip ir Loretos. Bet „nerealu“ šioje sitaucijoje tai, kad „naujoji“ mamytė išmoko pati žindyti kūdikį. Kadangi ji jau anksčiau domėjosi apie įvaikintų kūdikių žindymą, tai ir pati labai to norėjo. Taigi, ji su mergaite gulėjo ligoninėje (Kaune), kur kantriai jas mokino žindymo. Mamytė pasakojo, kad tai buvo labai sunkus periodas, bet užtat rezultatas buvo pasiektas – nors ji ir negimdė, bet jai atsirado pienas ir pradėjo pati žindyti vaikelį, beje, sėkmingai žindo iki dabar (mergaitei dabar virš 6 mėn)!!! Kokia to mokymo žindyti procedūra aš tiksliai nežinau, bet lygtai motinai ant kaklo pakabinamas buteliukas su mišinėliu, nuo kurio eina plonytė šlangelė, kuri tvirtinasi prie krūties. Kūdikiui vienu metu duodama motinos krūtis su ta mišinuko šlangele. Vaikelis čiulpia mišinuką kartu stimuliuodmas motinos krūtį. Taip pat ji minėjo, kad stengdamasi, kad vaikas būtų kuo arčiau mamos dažnai naudodavo vaikjuostę (tai tokia juosta, su kuria prie savęs apsijuosiamas vaikas). Štai tokia stebuklinga negimdžiusios moters žindymo istorija. Tikiuosi tai padrąsinimas toms mamytėms, kurios vis bėdavojasi, kad jos turi mažai pienelio – viskas yra jūsų galvoje ;)
Na, o mano galvoje daug pabirų minčių iš vakar, kai kurias užrašiau, bet jei ką nors praleidau ar ne taip parašiau, tai pataisykite ar papildykite. Jūsų įspūdžiai praturtins manuosius ir sudarys pilnesnį vaizdą toms, kurios negalėjo dalyvauti.
Čia šiek tiek naudingos informacijos:
– Įvaikinimo tvarką rastie čia.
– Apie globą skaitykite čia.
– Apie vaikjuostes ir jų rišimą skaitykite čia, o čia rasite daug straipsnių šia tema, o čia nešioklių seminarai.
– Apie negimdžiusių mamų žindymą skaitykite čia.
– O čia nieko neskaitykite, nes ir taip jau daug prisiskaitėte :D
Įspūdžiais dalinos Rūta
Foto iš ngoabroad.com
Nunešiau diskelį su filmu „Svoi deti“ (kuri daug kam prižadėjau)į Mamų klubo videoteka.Gražaus žiurėjimo:)
na, vakaras buvo ispudingas! o mamyciu istorijos , sakyciau, sukreciancios. geraja prasme. vaziavau namo, o viduje viskas vartes nuo minciu gausybes. jei taip visi mastytume, tai gal ir vaiku globos namu neliktu… nors man mama vis sakydavo: atsargiai tu su tuo ivaikinimu…atseit ne viskas taip grazu ir paprasta kaip atrodo…
Na Rutele, aš esu be žodių – dar ir informaciją į svetainę sukėlei apie įsivaikinimą. Tikrai tau ačiū, kad viską mums pateiki ant lėkštutės tik sukramtyti belieka ;-).
O po Mamų klubo, tai daug emocijų ir mamų skambučių ;-). Matyt sukrutina jis mus visas ;-). Aš pati vos vos atšliaužiau, o grižau su nauju kvėpavimu ;-).
Be galo esu dėkinga, kad Loreta (nebuvome pažįstamos) iš karto sutiko atvažiuoti į Mamų klubą pasidalinti apie savų vaikų istorijas.Palietė mano širdutę Loretos kuklumas, atvirumas. Mamos klausia apie bausmes – kaip Jūs Loreta baudžiate vaikus šeimoje? O ši nuoširdžiai sako – „tai gal jūs man galite pasakyti, kaip bausti“.:-)) Psichologė su profesine ir „mamytiška“ patirtimi nepuolė įrodinėti savų atrastų baudimo būdų ;-).
Gera man buvo klausyti jos nuovargio ir emocijų protrūkio istorijų (tai guodžia) – kai po aprėkimo vienas iš vaikučių išlenda ir sako: „gaila man tavęs mamyte, pavargsti tu su mumis“. Arba kai nebegali iškentėti triukšmo, išleidžia juos į lauką, kad truputį pailsėtų, o šie įsilipa į medį ir stebi ką mama namie veikia :-).
Dar Loreta,dalinosi, jog vaikai labai lankstūs, pristaikantys, atranda takelelius į mamos širdį. Su vienu iš sūnų (racionaliu berniuku)Loreta neturėjo bendros kalbos. Tai šis vaikelis pastebėjęs, kad broliai ir sese neša vis gėlių mamai (gėlės yra mamos silpna vieta) susikaupė ir padovanojo gėlių puokštę (jam tai nebūdinga).O kai ėjo tylėdami į parduotuvę (Loreta po vieną vaiką vedasi, kad galėtų tik su vienu pasišnekėti)tas pats berniukas tylą pertraukė klausimu: „tai kaip tos tavo gėlės gyvena?“:-))).
Na ir dar dauk kas įkrito į širdį. Rašau išsišiepusi, net vyras juokiasi.
Įkrito į širdį mamytės laimingos akys (ji švyti), kur Rutele aprašė atsiradusio pienelio dukrytei istoriją.
Taip pat likau sužavėta jaunos šeimos (auga jų šeimoje dvi dukrytės) požiūriu dėl įsivaikinimo. Na , kad moteris norėtų įsivaikinti, tai kažkaip suprantama labiau, o vyras rodantis iniciatyvą, apsisprendęs tvirtai įsivaikinti vaikutį ir dar savų susilaukti, man kažkaip jau stebuklu kvepia. Tikrai gera matyti, girdėti tokius žmones, šeimas gyvenančiais tais pačiais troškimais ;-).
Dėkinga ir praturtinta esu Jūsų buvimu. Super ;-)