Mamos, dviračiai, regyklos ir Lady Gryb Stick

Skauda kojas, nugarą, rankas, kaklą, o labiausiai užpakalį… :) Nes vakar dviračių žygiu atidarinėjome Mamų klubo sezoną :) Į žygį susirinko ne visos užsiregistravusios, nes kai kas supasavo dėl naktinio lietaus, kai kas pamiršo, o kai kam tiesiog nepavyko ištrūkti iš namų.

Šiaip ne taip sugrūdusios dviračius į automobilius išvykome link tikslo – Bražuolės stovyklavietės Neries regioniniame parke. Apie 30 km automobiliu – ir atsidūrėme visiškoje miško glūdumoje. Kvietime apie būsimą žygį buvo parašyta, kad važiuosime lengva trasa, tad ir tikėjausi, kad važiuosime palei upę lygiu išasfaltuotu dviračių takeliu. Deja, deja… Jau pirmi 200 metrų mus privertė gerokai paprakaituoti, nes trasa prasidėjo didžiuliu kalnu, kurio dviračiu niekas nesugebėjo įveikti :) Beje, turiu paminėti, kad dauguma iš mūsų dviračiais paskutinį kartą važinėjomės paauglystėje. Ir tie dviračiai buvo „Diesna“ ar geriausiu atveju „Saliut“ :) Todėl bėgių perjunginėjimo mokinomės tiesiog „na chadu“ (važiuojant).

Pirmą pusvalandį važiavome miško keliu ir negalėjom atsistebėti grybų ir grybautojų gausa. Rosanai net gimė idėja gaminti grybų kvapo kvepalus. O Svajonė jos idėją patobulino: kadangi grybų galvutės slidžios, ji pasiūlė tiesiog jais teptis pažastis, kaip rutuliniu dezodorantu ir pavadinti Lady Gryb Stick (pagal Lady Speed stick) :)) Vėliau kelias sukosi link upės, o ten jau prasidėjo gražūs vaizdai, regyklos (skardžiai, nuo kurių atsiverdavo fantastiški vaizdeliai) ir pan. Mums, ištrūkusioms iš miesto ir buities, grybai, mėlynės, dideli skruzdėlynai, skardžiai, gluodenas, širšių lizdas ir daugelis kitų vaizdelių atrodė kaip egzotika. Todėl stojome ko nors žiūrėti ir fotografuoti vos ne kas 100 m. Vis dažniau pradėjo skambėti klausimas „Ar bus pagaliau negražus kelias, kad galėtume normaliai važiuoti???“

Vienoje miško atkarpoje staiga sumanėme sustoti ir visos nusifotografuoti pasislėpusios už medžių. Nustačiau fotoaparatą, kad fotografuotų su užlaikymu (ar kaip ten vadinasi). Taigi, nustačiau ir nubėgau prie „savo“ medžio. Dabar visos tyliai stovim ir klausom, kada sukliksės ar sužybsės fotoaparatas. Staiga pro šalį šiame gūdžiame miške važiuoja mašina. Mašinoje sau ramiai sėdi trys vaikinai , dairosi pro langus, grožisi gamta, –  ir štai čia mes palei kelią, –  tarsi veneros, stovim tylėdamos, gundančiai pasislėpusios už medžių, lyg tyčia jų tykodamos. Vaikinukai vos nenusisuko sprandų į mus bežiūrėdami, taip ir nesupratę, iš kur mes čia išdygom :)))

Įpusėjus žygiui apėmė didžiulis noras…. daaaaaiiiiiiiinuoti :) Tai ir dainavom – kas vaikystės laikų popsą prisiminė („Sparnuotosios supynės“ ir kt.), kam liaudiškos dainelės prie širdies buvo („kalnai ant kalnų ė ant tų kalnų“ ;)) ), o kai kas ir šiais metais populiariąją M.Mikutavičiaus „Kaip gyveni – ei, gerai“ bandė populiarinti ir tarp mamyčių  :) Per 5 val įveikusios nelengvą trasą ir sugrįžusios į tą pačią pradinę mūsų stovyklavietę susikūrėme laužą, išsidėliojome lauknešėlius ir šnekučiavomės. Jautėmės tarsi apgobtos smagaus pasitenkinimo ir gero nuovargio skraistėmis. Didžiavomės savimi, kad įveikėm tokią trasą ir labai džiaugėmės, kad daugiau… nebereikės minti dviračių :)

Taigi, naujas Mamų klubo sezonas atidarytas!!!

Įspūdžiais dalinosi dviratininkė Rūta