Iš susitikimo apie motinystės prasmę
Žinokit grįžau vakar iš Mamų klubo ant sparnų :))) Jau matyt buvau totaliai pribrendusi klubui. Atrodo, vyras geras, vaikai geri, bet vis tiek ima ir depresija, ir pyktis… matyt ta kasdienė rutina mane gramzdino. Kai pradėjo rinktis mamos, tai taip norėjosi visas apkabinti ir išbučiuoti, bet baisiai kuklinausi… :)
Rosanai pradėjus kalbėti apie motinystę (ypač savo), galvojau vaje, vaje, nežinau ar gerai, kad viską taip viešai pasakoja. Žinau, kad taip yra, kad taip visoms būna, bet niekas viešai apie tai nekalba. Na, čia iš tos serijos, kai sovietiniais laikais nebuvo sekso :D O iš kitos pusės taip džiaugiausi, kad Rosana įvardijo tas tamsiąsias motinystės puses. Visa tai girdėdama tarsi pripažinau sau, kad taip, tai tiesa, nes man lygiai taip pat sunku. Pripažinau, kad motinystė nėra rožinė. Dažnai save smerkiu, kad esu bloga mama, nemoku nei auginti, nei auklėti vaikų. Rosanos „išpažintis“ padėjo man priimti save tokią, kokia aš esu, sau įvardinti mano motinystės tamsiąsias puses. O tada atsirado ryžtas eiti toliau. Apskritai net negaliu įvardinti kas konkrečiai mane taip padrąsino ir motyvavo, bet supratau, kad mano buvimas su vaikais toks vertingas, mano pastangos ir dėmesys jiems tiesiog neįkainojamas.
Labai pritariu minčiai, kad motinystėje būsi laiminga tik tuomet, kai su ja susitaikysi. Pastebėjau, kad kartais gyvenu kažkokiais laukimo etapais. Tarsi turiu savo gyvenimą, nenuveiktų darbų sąrašą ir laukiu, kada vaikai paaugs, kad galėčiau visa tai daryti, kada galėsiu nuo viršutinių lentynų nukelti į apačią daiktus, kada galėsiu užsinorėjus atsisėsti skaityti knygą arba daryti kokį rankdarbį, kada galėsiu galų gale virsti normalia moterimi ir išeiti į darbą. Dėl to susidaro įtampa, tarsi vaikai man visą laiką trukdo. Bet kai susitaikau su mintimi, kad niekas nepasikeis, kad reikia tiesiog prisitaikyti prie tokio gyvenimo būdo, kad motinystė yra šiandieninis mano pašaukimas, tada dingsta įtampos. Žiūrėk, tada su vaikais sugebu ir knygą paskaityti, ir rankdarbį padaryti, o ir apskirtai daugelis darbų iš to sąrašo pasidaro tokie nereikšmingi, nes AŠ AUGINU ASMENYBES :)
Grįžau namo ir milavau, kutenau, žaidinau savo mergaites :) Net vyrą išbučiavau :))
Čia dalinausi aš – Rūta
oi, Rūta, fainuolė tu… :D
aš kažkuria dalim panašiai kaip Rūta jaučiaus – labai kažkaip norėjosi atvažiuoti :) ir taip pat išgyvenau, kad paprastas ir nuoširdus kitos (labiau patyrusios) mamytės nuoširdus pasidalinimas kažką labai vertingo palieka širdyje…
tikrai labai šaunus vakaras buvo… ačiū:)
Ačiū, Rūta ir Rosana! Tikrai ir mane labai padrąsino vakarykštis pasidalinimas, nors kol kas nėra taip sunku. Reikia laimingų mamų :) Tada ir pasaulis bus laimingesnis ;) Kaip toj sovietinėj dainoj, pamenat? – „Tevisad šypsos mamos, tevisad būsiu aš!“ :))