Iš kur atsiranda vaikai? :)

Pamenu, kaip būdama vaikas kankinau tetą klausimu, iš kur atsiranda vaikai. Jau tada lyg ir žinojau, kad jie būna mamos pilve. Bet… kaip jie ten patenka :)?

Teta raudonavo, šypsojos, juokės, mikčiojo, vėl raudonavo… :) Taip ir nepavyko tada sužinoti…

Kai ūgtelėjau… Visa informacija „slaptuoju būdu“ buvo surinkta :).

 Po nemažai metų vėl susimąsčiau. Šiaip aišku, iš kur vaikai atsiranda, bet… Juk TOKS DIDELIS STEBUKLAS NAUJA GYVYBĖ! Kaip taip gali būti, kad, rodos, iš nieko, tiesiog iš didelės (labai didelės :)) tėčio ir mamytės meilės, atsiranda naujas žmogutis????

Pamenu, kaip viena draugė po gimdymo pasakė – nežinau, ar įmanoma netikėti Dievu pagimdžius vaiką…

Taip, tai išties STEBUKLAS.

Dėl to laukdamasi savo pirmagimės visai kitomis akimis skaičiau… Angelo apsireiškimą mergelei Marijai (tik nepagalvokit, kad visom prasmėm prilyginau save Marijai ar gavau keistą apreiškimą, jog pagimdysiu mesiją :) ):

<…>. O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi Sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jis bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos Jam Jo tėvo Dovydo sostą; Jis valdys Jokūbo namus per amžius, ir Jo karalystei nebus galo“. Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ Angelas jai atsakė, tardamas: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo jėga apgaubs tave; <…>“. (Lk 1, 30-35a).

Skaitydama šią istoriją suvokiau, kad KIEKVIENO vaiko prasidėjime vyksta didelis, tik iš dalies protu paaiškinamas stebuklas.

Be jokios abejonės, Kristaus gimimas buvo unikaliausias, antgamtiškiausias, niekas niekada jo neatkartos… Pats Dievas tapo mažu kūdikiu, kad ateitų į žmonių tarpą. Jis tapo pažeidžiamu, bejėgiu, visiškai priklausomu nuo Marijos ir Juozapo pagalbos bei rūpesčio.

Tačiau ši – Jėzaus gimimo, Marijos istorija man tapo aiškiu paliudijimu, kad ir kiekvieno vaiko atėjimas yra nepaprastai unikalus bei antgamtinis. Mat mes galime mediciniškai paaiškint visą prasidėjimo bei vaikelio vystymosi eigą, tačiau juk pati gyvybė, vaiko siela – būtent jos prasidėjimas, atėjimas į gyvenimą lieka paslaptimi.

„Kaip tai įvyks, jei aš nepažįstu vyro?“ – sutrikusi klausė Marija.

„Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs….“ – o kaip nužengs, kas vyks tuo metu – aiškesnio atsakymo Marija negavo. Lygiai taip ir kalbant apie mums jau įprastą naujo žmogučio atsiradimą galim tik gūžčiot pečiais, svarstydami apie tai, kada, kaip ir kur užsimezga žmogaus SIELA.

Gal pasirodys drąsu taip teigti, bet tikiu ir manau, kad Dievas dalyvauja kiekvieno žmogaus atėjime į šį pasaulį, Jis yra kiekvienos naujos sielos Kūrėjas. Šv.Raštas duoda didelį pagrindą tokiam manymui. Ir, kaip Jėzaus gimimą lydėjo protu nepaaiškinami dalykai – antgamtinis Dievo veikimas, taip, manau, ir gimstant KIEKVIENAM žmogui klausimas: „kaip tai įvyks?“ virsta į „kaip tai vyksta kiekvieną kartą?“.

 ***

Štai kaip pamaldus ir dievobaimingas Izraelio karalius Dovydas apgieda savo atsiradimą:

„Tu mano širdį sukūrei, sutvėrei mane motinos įsčiose. Girsiu Tave, kad taip nuostabiai ir baimę keliančiai esu sukurtas. Kokie nuostabūs yra Tavo darbai, ir mano siela tai gerai žino. Nė vienas kaulas nebuvo paslėptas nuo Tavęs, kai slaptoje buvau padarytas, kai buvau tveriamas žemės gelmėse. Tavo akys matė mane dar negimusį ir Tavo knygoje buvo viskas surašyta: dienos, kurias man skyrei, kai dar nė vienos jų nebuvo“ (Ps 139, 13-16).

Dovydas suvokė, kad Dievas dalyvavo jo prasidėjime bei gimime, kad tai Viešpats jį sukūrė. Taigi šio apreiškimo dėka šiandien ir mes galime pamatyti, kad Viešpats nėra abejingas nei vienam žmogui: kiekvienas Jam yra brangus, unikalus, svarbus ir – neatsitiktinis. Net jei jam duodamas „netyčiuko“ vardas ir/ar jis nebuvo laukiamas. Kiekviena širdis yra Kūrėjo darbas.

Ir atkreipkime dėmesį – jei šiaip moteris šiame pasaulyje dažnai yra parodoma tik kaip aistrų patenkinimo objektas – iš besilaukiančios moters niekas nedrįsta nei šaipytis, nei jos niekinti ar suvulgarinti (gal pasitaiko, bet tai reti kraštutinumai). Manau taip yra todėl, kad besilaukianti moteris nešioja savyje tyrą, subtilų ir giluminį Dievo veikimą. Net kai būsima mama to nesuvokia, nesupranta, o ir fiziškai jaučiasi blogai. (Mat mūsų kūnai yra paliesti nuodėmingumo bei jo pasekmių – todėl neretai ligos ar fizinis išsekimas atneša ir skausmingų, liūdnų padarinių. Tačiau net ir tai nepaneigia Dievo veikimo). Neabejoju, kad Viešpats laimina kiekvieno vaikelio gimimą ir dalyvauja jo vystymesi.

***

Tad brangios mamytės – kiekviena jūs esate įstabaus, antgamtinio ir sunkiai protu paaiškinamo Dievo veikimo dalininkės.

Kas žino – galbūt, kada nors, užaugęs jūsų vaikas skaitys Dovydo psalmę ir galvos apie tai, kaip Viešpats kūrė jį JŪSŲ įsčiose…

Būtent – tai buvo JŪSŲ įsčios. Ir panašiai kaip Marija, jūs tapote Dievo įrankiu, indu, per kurį atėjo nauja gyvybė, nauja siela į šį pasaulį… Jūs tapote vartais naujam gyvenimui, prieglobsčiu, užuovėja ir pagalba pažeidžiamai, dar taip neseniai užgimusiai amžinai sielai!

 Ar gi tai nenuostabu?

Tai tiek minčių šiam kartui.

Su pagarba Jūsų motinystei,

mama Aurelija U.

2009 m. rugsėjis 30 d.

  ***

P.S. kas neturi namuose ar po ranka šv.Rašto, iš www.ebiblija.lt įkeliu cituotą psalmę.

 139 Psalmė:

1: Viešpatie, Tu ištyrei mane ir pažįsti.

2: Tu žinai, kada keliuosi ir kada atsisėdu, Tu supranti mano mintis.

3: Matai, kada vaikštau ir kada ilsiuosi; žinai visus mano kelius.

4: Dar mano liežuvis nepratarė žodžio, Tu, Viešpatie, jau viską žinai.

5: Apglėbęs laikai mane iš priekio ir iš užpakalio, uždėjai ant manęs savo ranką.

6: Toks pažinimas man yra labai nuostabus, ne man pasiekti Tavo aukštybes.

7: Kur nuo Tavo dvasios aš pasislėpsiu, kur nuo Tavo veido pabėgsiu?

8: Jei užkopčiau į dangų, Tu ten. Jei nusileisčiau į pragarą, Tu ten.

9: Jei aušros sparnus pasiėmęs nusileisčiau, kur baigiasi jūros,

10: ir ten Tavo ranka vestų mane ir laikytų Tavo dešinė.

11: Jei sakyčiau: „Tamsa teapdengia mane“, naktis aplinkui mane šviesa pavirstų.

12: Tamsa nepaslepia nuo Tavęs, Tau net naktį šviesu kaip dieną.

13: Tu mano širdį sukūrei, sutvėrei mane motinos įsčiose.

14: Girsiu Tave, kad taip nuostabiai ir baimę keliančiai esu sukurtas. Kokie nuostabūs yra Tavo darbai, ir mano siela tai gerai žino.

15: Nė vienas kaulas nebuvo paslėptas nuo Tavęs, kai slaptoje buvau padarytas, kai buvau tveriamas žemės gelmėse.

16: Tavo akys matė mane dar negimusį ir Tavo knygoje buvo viskas surašyta: dienos, kurias man skyrei, kai dar nė vienos jų nebuvo.

17: Brangios man yra Tavo mintys, Dieve, nesuskaitoma jų gausybė!

18: Jei mėginčiau skaičiuoti, jų būtų daugiau kaip smėlio. Atsibudęs aš tebesu su Tavimi.

19: Dieve, Tu tikrai sunaikinsi nedorėlį, kraugeriai, atsitraukite nuo manęs!

20: Jie nedorai apie Tave kalba, Tavo vardą piktam jie naudoja.

21: Aš nekenčiu tų, Viešpatie, kurie Tavęs nekenčia, man bjaurūs tie, kurie prieš Tave sukyla.

22: Aš jų nekenčiu be galo, laikau juos savo priešais.

23: Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį; išbandyk mane ir pažink mano mintis.

24: Matyk, ar aš einu nedorėlių keliu, ir vesk mane keliu amžinuoju!

  __Foto Algirdo Kučinsko_________________________