Keletas žodžių apie maldą

Kai prieš daug metų pradėjau lankyti bažnyčią, labai stebėjausi tuo, kaip dvasininkai melsdavosi – mat jie išsakydavo Dievui labai daug minčių*. Galvodavau – ir iš kur jie tiek visko sugalvoja? :)

Mano malda galėjo daugių daugiausia būti: Dieve, ačiū Tau už Jėzų, už Tavo meilę. Dieve, padėk prašau… <…> (išsakomas poreikis). Nors tiesą sakant, padėka Dievui irgi jau buvo mano tikėjimo pažanga. Iki tam tikro laiko mokėjau tik paprašyti pagalbos…

Galbūt problema buvo tame, kad niekas vaikystėje manęs neišmokė maldos „Tėve mūsų“.

Tačiau, net jei ir būčiau mokėjus, nemanau, kad maldingumo pilnatvę būčiau pasiekus vien tik kartodama šią maldą. (Nors ji labai svarbi ir reikalinga kiekvienam tikinčiajam). Mat meldžiantis šia malda svarbu ne tik atkartoti žodžius, bet ir nors šiek tiek suvokti jų prasmę, į ją įsiklausyti…

Po beveik dvidešimties tikėjimo metų manau, kad maldingumas tikinčiojo gyvenime vystosi palaipsniui. Kaip vaikas išmoksta vaikščioti darydamas žingsnius nedrąsiai, griuvinėdamas, taip ir melstis žmogus pradeda po truputį. Pradžioje skamba nedrąsūs, kartais net painūs žodžiai, sakiniai… Šmėsteli mintis, kad gal visa tai nesąmonė, gal kalbu vien „į lubas“, arba būtent lubos ir trukdo Dievui mane išgirsti…

Bet jei vėl ir vėl stengiamasi ateiti pas Viešpatį maldoje, tie žodžiai vis sklandžiau dėliojasi į sakinius bei darosi vis tvirtesni. Vis labiau suvokiame, kad kalbamės su Asmeniu, kuris nėra abejingas mūsų poreikiams, visuomet mus išklauso. Kai išmokstame atsiverti Dievui (o ir sau), kai gauname atsakymus į savo maldas – ateina dar daugiau užtikrintumo, o tuomet ir noro vėl melstis. Po truputį imame jausti, kad mūsų malda turiningėja – nors tai susiję ir su tuo, kiek mes augame Viešpaties pažinime. Jei gilinamės į Viešpaties žodį, jei dvasiniai dalykai tampa vis suprantamesni ir artimesni mūsų širdims bei protams, tuomet ir malda gilėja, o kartais ir ilgėja. Ne todėl, kad imame daugiažodžiauti (šito Jėzus liepė saugotis), bet mumyse atsiranda daug daugiau minčių, įžvalgų, supratimo ir poreikių, kuriuos norisi išsakyti.

Pavyzdžiui, supratę, kad Dievas nori, jog būtume šventi savo elgesiu, imame melsti Jo pagalbos šventėjimui; suvokę, kad Viešpačiui patinka svetingumas – galime pradėti melstis dėl to, kad mūsų širdys būtų atviresnės bei dosnesnės aplinkiniams; išgirdę raginimą tarnauti Dievui imame melsti, kad Jis nukreiptų mus tarnystėje; suvokę, kaip svarbu atleisti, imame prašyti Viešpaties pagalbos atlaidumui…

Taigi augant Viešpaties pažinime mūsų maldos gyvenimas turtės taip pat.

Jei sunku to pažinimo siekti pačioms (skaitant šv.Raštą, religinio turinio knygas), padės ir bendravimas su tikinčiaisiais, kurie gali mus praturtinti dvasinių dalykų pažinimu; bei lankymasis bažnyčioje, kur skamba Viešpaties žodis, meldžiamasi. (Kai kurios bendruomenės pamokslus pateikia ir internete).

Maldos tema yra išties gana plati – apie ją, manau, dar kalbėsimės… O plati ši tema gal ir todėl, kad ne į visas maldas mes gauname atsakymus. Tuomet tampa aktualu aiškintis, kodėl. Tačiau esu tikra, kad net jei mes ir negauname visko, ko prašome [kaip ir mūsų vaikai negauna visko iš mūsų, ko paprašo :)], jei ne į visas maldas yra atsakoma taip, kaip mes tikimės, kiekviena malda yra tikrai išklausoma.

O ar gi tai nenuostabu?

Tad melskimės!

Maldoje su jumis,

Aurelija Umbrasienė

 20091024

_______________________________________________________________________________

P.S. *Protestantai kiek rečiau praktikuoja maldas iš maldaknygių, perskaitomų ar išmoktų mintinai, bet daugiau meldžiasi spontaniškai išsakydami Dievui tai, kas tuo metu yra svarbu, aktualu.

Manau, kad ir vienokia, ir kitokia malda svarbi kiekvienam tikinčiajam. Kitų užrašytos maldos mums gali pasitarnauti priartėjimui prie Dievo, naujos patirties įgijimui, kontempliacijai Dievo akivaizdoje. Tačiau taip pat svarbu mokytis melstis ir savais žodžiais – mokytis asmeniškai atsiverti, išsakyti savo poreikius ar tiesiog esamą būseną. Tokia malda apsaugo nuo „mechaniško“ kitų maldų atkartojimo, moko susikoncentruoti, būti savimi.

Jei norėtumėte melstis kitų užrašytomis maldomis, bet jų neturite, rekomenduoju įsigyti Aurelijaus Augustino „Išpažinimus“, o taip pat atrasti asmeninės maldos grūdą Psalmėse (jas rasite Biblijoje, Senajame Testamente). Ir, žinoma, kasdien neužmirškime maldos „Tėve mūsų“ – ją atrasite Naujajame Testamente (pirmuose Evangelijose pagal Matą, Luką skyriuose) – šia malda melstis mokė pats Viešpats Jėzus.

Kokias maldas bepasirinktume – svarbiausia, kad pradėtumėte melstis. Būkime šiuo atveju kaip vaikai – kai jie nori vaikščioti ar šliaužioti – nelaukia, kada mes jiems uždėsime batus :).

 __________________________________________________________________________________

„Skirkite maldai dukart daugiau laiko, nei praleidžiate nerimaudami… Be paliovos melskitės. Jei reikia – žodžiais… Neprašykite Dievo padaryti taip, kaip jūs norite. Prašykite Jį padaryti tai, kas teisinga“. 

/Maksas Lukado/

Nuotrauka iš  preacherontheplaza.wordpress.com