Konspektas apie gestų kalbą girdintiems vaikams

Praeitą trečiadienį Mamų klube turėjome labai įdomią paskaitėlę apie ženklų kalbą girdintiems vaikams. Kadangi daug norinčių mamyčių paskaitėlėje negalėjo sudalyvauti, tai įdedu psichologės Ramunės paruoštą medžiagą. O taip pat, kad būtų dar aiškiau po konspektu pridedu video iš You Tube su „gyvu“ pavyzdžiu :). Tiesa, dar įdedu Baby Einstein- Baby Mcdonald smagų klipuką su gyvūnėliais, apie kurį minėjo Ramunė (klipukas nesusijęs su gestų kalba).

  MOKSLINIAI ARGUMENTAI 

• Linda Acredolo ir Susan Goodwyn iš Kalifornijos universiteto nustatė, kad kūdikiai, kurie naudojo ženklų kalbą, pradeda kalbėti aiškiau nei jų bendraamžiai, kurie ženklų kalbos nenaudojo. Įsidėmėkite, aš rašau apie girdinčius vaikus.
• Mokymasis „kalbėti“ gestais ne stabdo, o stimuliuoja kalbos raidą. Jau seniai įrodyta, kad pirštelių miklinimas daro teigiamą poveikį kalbos centrams smegenyse.
• Ilgalaikiai tyrimai parodė, jog mažyliai, kurie naudojo ženklus, ne tik pasižymėjo aukštesniu intelekto koeficientu (8 metų vaikams, įvertinus intelekto koeficientą, nustatyta, kad ženklus mokėjusių vaikų IQ 12 balų aukštesnis nei vaikų, nesimokiusių ženklų kalbos), bet ir platesniu žodynu, jie mokėjo ir suprato daugiau ir ilgesnių žodžių. Ženklų kalbą mokančių dvimečių žodynas buvo prilygintas nesimokiusių trimečių vaikų žodynui.
• Mokyti savo vaikus ženklų kalbos naudinga dar ir todėl, kad ji vaikams padeda išreikšti savo norus, mintis, prašymus be verbalinės kalbos. Vadinasi, ji padės geriau suprasti savo dar nekalbančius vaikus. O kuo vaiką geriau supras jį globojantys žmonės, tuo saugiau vaikas jausis. To įrodinėti net nereikia, ar ne?
• Ženklų kalba padeda vaikui be verbalinės kalbos komunikuoti, t.y. padeda jam ne tik būti suprastam, bet ir tėvams jį suprasti. Įsivaizduokite: jūsų dar nekalbantis mažylis parodo, kad dar nori valgyti arba nori gerti, parodo, kad nori žaisti ar jam reikia pagalbos. Mission impossible? Ne! Tai reali galimybė išvengti kasdienybėje bereikalingos įtampos ir streso auginant mažylius. Taip pat ir Jūs galite pranešti vaikui, kas jo laukia, pvz. vakarinės maudynės, knygelės skaitymas. Ir vaikas jau žino, kas dabar bus, jam saugiau, jis džiaugiasi, nes yra ramus!
• Mokslininkai, kalbėdamiesi su tėvais, nustatė, kad dauguma 9 – 25 mėnesių vaikų spontaniškai naudoja universalius „ženklus“ atia atia, taip ir ne. Dalis vaikų patys sukuria ženklus jų mėgiamiems dalykams ar veikloms įvardinti. Ypač jei vaikų entuziazmą pastiprina tėvai. Specialistai padarė išvadą, kad kuo daugiau ženklų naudoja mažylis, tuo jis greičiau išmoksta kalbėti.
• Mokytis ženklų kalbos turėtų būti abiejų tėvų sprendimas. Mat kuo daugiau žmonių iš artimiausios vaiko aplinkos įsitrauks į šią naudingą veiklą, tuo greičiau vaikas išmoks įvairių ženklų.
• Mokytis ženklų kalbos ne tik naudinga, tai ir smagu. Žaidimas garantuojamas visai šeimai – nuo mažiausio iki seniausio. Tai puikus laiko praleidimas su vaiku. Jie gi taip mėgaujasi, kai su jais žaidžia nuolat laiko neturintys „didieji žmonės“.

 KAIP PRADĖTI?

 Galima išskirti tokias pagrindines situacijas, kurios palankiausios vieno ar kito ženklo demonstravimui.

1. Kasdienis veiksmas ar veikla, kuri dažnai kartojama, pvz. maitinimas krūtimi, valgymas, sotus, pamperso keitimas, maudymas, miegojimas ir pan. Nors aš pradėjau nuo ženklo „pieniukas“, rodydavau jį prieš maitinimą krūtimi, maitinimo metu, pirmas sūnaus ženklas buvo kitas. Tuoj viską suprasite. Vėliau pradėjau rodyti ženklus „valgyti“, „viskas, jau sotus“, „dar“.

2. Kai vaikas kuo nors susidomi. Pvz. mano sūnus jau nuo seniai seniai spoksodavo į lempas ir lydėdavo jas ilgu „ooooooooooooooooo“. Atsirado reikalas įvesti ženklą „lempa“. Beje, pirmasis sūnaus demonstruotas ženklas yra LEMPA. Vėliau teko parodyti visai nekasdieniškus ženklus: „dramblys“, „bezdžionė“, nes mažius žiūrėdavo knygeles su gyvūnų nuotraukomis ir stebėdavosi šiais nuostabiais gyvūnais.

3. Aš matau – tu matai: tarkim, jūs sėdite kambaryje, į kurį įbėgo katė, vaikas atkreipė į ją dėmesį, jūs žiūrite į katę, vaikas žiūri į katę – tai palanki proga parodyti ženklą „katė“. Rodote į katę, sakote žodį ir rodotę ženklą.

4. Klausimas – noras: mažylis žiūri į suaugusį, kai ko nors nori, kai jam ko nors reikia ar norėdamas ko paklausti bei pasakyti, kaip jaučiasi, pvz. mažius suvalgė visą tyrelę, kurią buvote jam paruošę, o jis žiūri į jus, nes nori dar. Tai yra labai palanki proga parodyti ženklą „dar“. Klausiate ir rodote. Tokiu pavyzdžiu aš išmokiau vaiką prašyti pagalbos ir dabar mūsų namuose žymiai daug kartų labiau pamažėjo zyzimų.

MOKYKITE SAVO VAIKUS TŲ ŽENKLŲ, KURIE PALENGVINS JŪSŲ KASDIENYBĘ IR PADARYS JĄ NE TIK DARNESNĘ, BET IR SAUGESNĘ: liesti negalima, dar, stop, valgyti, gerti, skauda.

 Dar keletą patarimų

Verbalizuokite savo veiksmus, ketinimus. Jei einate valgyti į virtuvę, sakykite ir rodykite ženklą. Kai jau atėjote, atsisėdote prie stalo – vėl parodykite ženklą. Ir valgymo metu taip pat rodykite ženklą.

Vaikai iš karto neatkartoja ženklų preciziškai. Todėl būkite paslankūs, remkitės kontekstu, kai spėjate, ką mažylis nori pasakyti. Pvz. mano sūnus labai panašiai rodydavo „televizorius“, „dar“ ir „skauda“. Bet kontekstas man padėdavo atskirti sūnaus rodomus ženklus. Todėl aš beveik visada atkartodavau mažiaus rodomus ženklus teisingai, dar labiau pastiprindama jo ne visai teisingą demonstravimą. Jau dabar sūnus „raiškiai“ rodo ką tik aptartus ženklus.

Labai svarbu rodant ženklus aiškiai tarti žodžius. Jei sakote „laivas“ ir rodote „laivas“, taip turi būti visada. Jokių „laivelių“ kol kas nesakykite. Jei „puodelis“, tai ne „puodukas“. Jei „mama“, tai ne „mamytė“. Jei „miegoti“, tai ne „liulia“. Jei „telefonas“, tai ne „alioalio“.

Gali būti, kad išmokęs vieną ženklą, vaikas jį rodys viskam. Tai šaunu. Čia kaip su žodžiu „mama“, kurį vaikas kartoja nebūtinai tada, kai nori mamos. Tai parodo, kad vaikas jau pats nori įvardinti daiktus ir veiksmus, tą daro taip, kaip moka. Su laiku ženklai diferencijuosis.

Vaikas kurį laiką rodys ne daug ženklų, bet įvyks sprogimas. Bus tam tikras senzityvus laikotarpis, kurio metu vaikas mokysis greitai ir daug. Išnaudokite jį. Maniškis, būdamas 1,5 metų, ženklo išmoksta nuo vieno demonstravimo ir jo kasdienio kartojimo. Kartojimas – svarbi sąlyga geresniam išmokimui.

Ženklų rodymas neatima iš jūsų papildomo laiko. Dauguma ženklų rodomi viena ranka. Mamos su nešynėmis abejoja, ar joms būtų tai patogu. Žinoma, nes vaikas nebūna ištisai nešynėje. Sustoti ir apsidairyti aplink, parodyti vaikui gėlę, medį saulę – tai puiku. Kai vaikas bus didesnis, jis jau bus prie pasaulio pripratęs ir domėsis kitais dalykais.

Labai svarbu, kad vaikas žiūrėtų į jus, kai rodote ženklus. Vaikas turėtų būti labai arti jūsų, kai rodote ženklus. Labai didelę reikšmę rodant ženklus turi ir jūsų veido išraiška. Kuo daugiau elspresijos, tuo geriau. Ypač tokiems ženklams, kurie turi be žodžio reikšmės dar ir jausminį atspalvį, pvz. „skauda“, „liūdna“, „verkti“, „šalta“, „mažas“ ir pan.

 KADA SULAUKSIM SĖKMĖS?

             Kada gi vaikai pradeda atkartoti demonstruojamus ženklus? Labai įvairiai. Specialistai įspėja: jei pradėsite mokyti ženklų 10 mėnesių vaiką, jis atkartoti ženklus turėtų tikrai jau sulaukęs 14 mėnesių – priešingu atveju pasirūpinkite vaiko klausos tyrimais. Tyrėjai rašo, kad demonstravimas galimas ir nuo 10 mėnesio. Mano sūnus, būdamas 14 mėnesių, jau rodė septynis ženklus. Kai mažius pradėjo tarti atpažįstamus garsus, jo rodomas ženklas buvo lydimas ir garsais. O kalbos raida, kaip žinia, yra labai individualus reikalas. Sūnytis, sulaukęs 17 mėnesių, jau rodė apie 40 ženklų.

            Kas padidina sėkmę?

Sėkmės raktas – pastovumas. Ir:

Džiaugsmas – išreiškiamas, rodomas;

Atvirumas interpretacijoms;

Atvirumas vaikų iniciatyvoms – vaikai gali patys prigalvoti ženklų, kurie nesutaps su oficialia ženklų kalba, tai nesvarbu;

Būtina išraiška – ekspresija palengvina ženklų išmokimą;

Rodykite ženklus ne tik namų aplinkoje, parodykite vaikui jų didelę pritaikymo galimybę, nebijokite „ką žmonės pasakys“ – kad Jūs žinotumėt, kiek mano vyrui (aš su neišmanėliais neaptarinėju šios veiklos J) tenka klausytis močiučių ir promočiučių baimių, kad mūsų sūnus visai gal nešnekės arba mes jam pakenksime; ypač po matyto reportažo įvyko sujudimas; aš kalbuosi su mums pritariančiais asmenimis, nes turiu įprotį ieškoti man pritariančių individų – taip tiesiog lengviau gyventi; gyvenime ir taip daug pasipreišinimo, ar ne?; smagu, kad mano mama prisijungė prie mūsų iniciatyvos ir labai noriai mokosi ženklų iš savo anūko J; nors pradžioje buvo labai skeptiškai nusiteikusi; manau, kad pakeisti savo nuomonę niekada ne vėlu;

Vaikas nori parodyti mums savo pasaulį – būkime atviri tam.
Užkrėskite vaiką savo entuziazmu. Tai lengviausias būdas ko nors išmokyti.

 Nuo kokių ženklų pradėti?

1. Daiktų ar objektų pavadinimai (šuo, knyga, pienas ir kt.).

2. Žmonių įvardinimai (tėtis, mama, senelė ir kt.).

3. Žaidimas „surask“ (kur batai?, kur katė? ir kt.).

4. Kažkas vyksta (nėra žaislo, baigėsi maistas ir kt.).

5. Prašyti dar ko nors (dar pieno, dar pažaisti ir kt.).

6. Daiktų priskyrimas kam nors (mano batai, tavo kamuolys ir kt.).

Čia Jums pateiktos daktaro Joseph Garcia rekomendacijos. Jis siūlo pradėti nuo trijų svarbių vaikui ženklų: „pienas“, „dar“, „valgyti“.

Daugiau informacijos apie ženklų kalbą girdintiems vaikams galite rasti psichologės Ramunės tinklaraštyje, taip pat galite rašyti jai psichologe.ramune@gmail.com arba galite tiesiog naudotis google paieška įvedant raktinius žodžius „baby sign language“. 

Norėdami rasti didelį ženklų klabos žodinėlį spauskite čia. Tik jis, berods, nėra britiškas (kurį rekomendavo Ramunė), bet vis tiek ženklai labai panašūs visose kalbose ;)