Iš paskaitos apie vaikų lytiškumo ugdymą

Tokio gausaus mamyčių būrio jau seniai nebuvo Mamų klube! Džiaugiamės naujomis mamytėmis, kad neišsigando ant pastato esančio užrašo „Tikėjimo žodis“ ir užėjo į Mamų klubą :D Kas pažįsta Austėją, tikrai nenorėjo praleisti progos susitikti jos paklausyti ir ko gero nenustebo dėl mamyčių gausos. O štai tos, kurios nieko nežinojo apie Austėją Landsbergienę buvo laaaaabai nustebusios mamyčių skaičiumi. Gaila neužfiksavome nuostabos jų veide (o buvo verta!) :D Džiaugiuosi, kad buvo paliesti klausimai, kurie buvo likę po ankstesnės diskusijos apie vaikų lytinį auklėjimą. Užbėgant įvykiams į priekį turiu apgailestauti, kad nepavyko padaryti paskaitos garso įrašo :( Tad teks pasitenkinti tik mano įspūdžiais. Kadangi paskaitos metu dėl organizacinių klausimų vis tekdavo praleisti kokį gabaliuką informacijos, tai jei ką nors suklysiu, pataisykite/papildykite mane komentaruose.

Ne viena mamytė prisistatydama paminėjo, kad jos vaikai dar maži ir į paskaitą atėjo žiūrėdama į ateitį. Bet Austėja pabrėžė, kad vaikų lytinis auklėjimas turėtų prasidėti nuo iščių. Tam reikia ruoštis.  Tėvai laukia „tos dienos“ kai reiks kalbėtis su vaiku šia tema, bet realiai „ta diena“ ateina daug anksčiau nei mes įsivaizduojame. Dažnai iki pirmojo pokalbio su tėvais vaikas susikrauna  žinių bagažą iš draugų, interneto, gatvės, mokyklos. Įsivaizduokite situaciją, jūsų vaikas sužino, kad yra „stebuklingas“ žodis „seksas“, kurio tėvai bijo kaip maro, mokytojai už tokį žodį net bara, vyresni draugai šiuo žodžiu didžiuojasi, tad kodėl gi vaikui neįvedus šio žodžio į google? Ir ką jūs manote jis ten sužinos?! Net jei tai ir neišvengiamai įvyks, ar nebūtų geriau, jei prieš tai vaikas jau būtų su jumis kalbėjęs apie  tai? Nepalikime lytinio auklėjimo mokyklai, draugams, internetui – tai šeimos reikalas.

Austėja minėjo, kad labai svarbus yra mūsų kalbėjimo „tonas“. Jei kalbėdami jaučiamės nepatogiai, mums gėda, „laužomės“, ignoruojame klausimus, tai tokiu būdu neverbališkai pranešame vaikui, kad ši tema yra mums nepatogi ir geriau kitą kartą apie tai vaikas tegul pasidomi pas draugus, internete ar kitur. Gyvas pavyzdys kaip reikia kalbėtis su vaikais buvo pačios Austėjos kalbėjimas – apie seksą, lytinius organus, vaikų masturbaciją, nuogumą buvo kalbama labai subtiliai, be vulgarumo, be gėdos ir nepatogių klausimų. Toks kalbėjimas mus atpalaidavo, nuėmė įtampą. Kadangi į klubą atėjau su dukromis, tai šiek tiek nerimavau, kad vyresnioji dukra (jai 6 m) nenugirstų „ko nereikia“. Bet turiu pripažinti, kad nerimavau be reikalo.

Vienas pagrindinių principų kalbant su vaikais – tai atsakyti tik tiek, kiek jie klausia. Klasikinis pavyzdys yra kai vaikas klausia tėvų „Iš kur aš?“, tėvai raudonuodami pradeda pasakoti apie lytinį aktą, o kai baigia kalbėti vaikas sutrikęs sako „O aš galvojau, kad aš iš Vilniaus.“ Taigi, pirmiausia įsitikinkite ar teisingai supratote vaiko klausimą, tada atsakykite kuo paprasčiau ir trumpiau. Būtinai perklauskite vaiko ar jis suprato. Gal į klausimą „iš kur aš atsiradau“ pakaktų atsakyti „iš mamos“, „mama pagimdė“ ar panašiai ir vaikui to pakaktų. Jei vaikas toliau neklausia, tai ir neužverskite jo informcija, ateis laikas ir jis paklaus „kaip mane mama pagimdė?“, „kaip patekau į mamos pilvą“… Tada vėlgi, atsakykite tik  tiek, kiek klausia ir įsitikinkite ar vaikui pakako jūsų atsakymo.

Buvau nustebusi ne tik kvalifikuotu temos dėstymu, bet ir atsakymais į klausimus. Vietoje buvo modeliojamos situacijos ir galimos mūsų reakcijos, bei atsakymai į vaikų klausimus. Patiko, kad Austėja į situacijas žiūrėjo labai lanksčiai, jei mamos nesutikdavo su jos atsakymu ji iškart galvodavo daugiau variantų, nes iš tiesų vaikai skirtingi, todėl ir jų reakcijos gali būti skirtingos.

Apie vaikų masturbaciją ne viską girdėjau, tad galėsite mane papildyti komentaruose. Lytinių organų lietimas, čiupinėjimas ikimokykliniame amžiuje yra normalus dalykas. Vaikas tai gali daryti dėl to, kad jam smalsu,  saugiau (kai „ten“ susikiša rankas), kai nėra kas veikti ir pan. Sunerimti reikia, kai tai pradeda trukdyti normaliai vaiko veiklai, tai kartojasi ne tik namie, bet ir viešose vietose ir be jokios priežasties, tęsiasi ir mokykliniame amžiuje (papildykite mane). Kaip su tuo „kovoti“. Pirmiausia, nekreipti į tai dėmesio, nesureikšminti, nes, kaip minėjau, ikimokykliniame amžiuje tai yra normalu. Kitas būdas – nukreipti vaiko dėmesį į kokią nors veiklą. Jei problema iš tiesų rimta, tuomet reikia stebėti vaiką ir vos jis „tai“ pradeda daryti sulaikyti jo rankas, nukreipti dėmesį, jei reikia, pasikalbėti su vaiku (papildykite mane). Čia reikalinga tėvų kantrybė ir atkaklumas ir jokiu būdu nereikia barimų, šaukimų ir kitokių šiurkščių veiksmų. Paprastai jaunesniame mokykliniame amžiuje vaikai atranda naujos įdomios veiklos, kuri nukonkuruoja „žaidimą“ lytiniais organais.

Apie nuogumą (tėvų ir vaikų) irgi ne viską girdėjau. Bet kiek girdėjau, tai nuogumas šeimoje yra leidžiamas tiek, kiek patiems yra priimtina. Dažniausiai vaikai augdami patys pajunta, kada jiems nebepatogu, kada jie nebenori į vonią ar WC įsileisti brolių ir sesių. Negirdėjau ar buvo klausimas apie nuogumo ribas – ar yra ribos, kai jau tėvų nuogumas šeimoje yra kenksmingas ir gali padaryti žalos.

Mamos aktyviai klausinėjo ir komentavo. Dėl laiko stokos nemažai klausimų nebespėjome užduoti, bet tebūnie tai ateičiai ;) Taigi, mamytės, kalbėkimės su vaikais, tai padės ne tik teisingai susiformuoti požiūrį, bet galbūt ateity padės išvengti nelaimių, seksualinio išnaudojimo.

Įspūdžiais dalinosi Rūta