Tvirta viltis trapiame gyvenime

Šeštadienio rytą pasaulį sukrėtė baisi žinia – Lenkijos politinio elito žūtis. Kartais, genamas dienos rūpesčių užsimiršti, kad kažkam vis dar labai skauda dėl baisios, sunkiai suvokiamos netekties, bet užtenka įsijungti žinias ar internetą, naujienos mirgėte marga viena vienintele žinia, įvilkta į kažkur ore tvyrantį klausimą – KODĖL?

Su mirtimi sunku susitaikyti, su ja nenorime turėti nieko bendra. Net ir tuomet, kai žmonės nugyvena ilgą, solidų amžių, mirtis atrodo beprasmiška, absurdiška, ji išmuša iš vėžių išėjusio artimuosius…

Tačiau šv.Raštas mums ne tik teikia didelę viltį mirties akivaizdoje: Kurgi, mirtie, tavo geluonis? Kurgi, mirtie, tavo pergalė? (1 Kor 15, 55), bet ir parodo, jog gedulas, liūdesys mums gali būti naudingas: Geriau eiti į gedulo negu į puotos namus, nes tai visų žmonių galas ir gyvieji susimąsto. Geriau yra liūdėti negu juoktis, nes liūdnas veidas daro širdį geresnę. Išmintingųjų širdis yra gedulo namuose, o kvailių – linksmybės namuose (Elez 7, 2-5).

Susimąstymas mirties akivaizdoje

Pirma, gedulas mus verčia susimąstyti. Dėl ko esu šioje žemėje? Kaip turėčiau gyventi, kad mano gyvenimas būtų prasmingas? Kas turi prasmę amžinybės perspektyvoje? Koks bus mano gyvenimas po mirties? Ar būsiu pasmerktas pragaro kančioms, ar būsiu pakviestas į Dangaus Karalystę? <…>

Anot Saliamono, eidami į gedulo namus elgiamės išmintingai ir tampame geresni.

 „Kasdien pagalvok apie tai,

                         kad netrukus išeisi. –

Kas tie metai, dešimtmečiai, šimtmečiai –

                                                    mirksnis!

Paliksi širdį ir protą –

            Sraigės namelį, kurį tiek metų nešeisi,

paliksi geras tarnaites ir kojas, o mirsi –

tapsi labiau bekūnis už šešėlį,

                                 patį blankiausią,

neliks tau šalčio nei karščio,

                    kvapo, skonio, lytėjimo,

lėksi per erdvę ir laiką,

                    ledą, ugnį ir nieko nejausi,

gyva – negyva atskirsi nebent iš kitokio švytėjimo…“ <…>

 /M.Kontrimaitė, „Po to“/

Išties, kartais mums trūksta apmąstymų, kurie išplėštų iš šios žemės laikinumo gniaužtų, pakeltų žvilgsnį į aukštesnius dalykus, o ne tuos, kurie blizga it auksas, bet tėra persmelkti laikinumo. Pastebėjau, kad neretai net nejučia imi galvoti, kad būsi šioje žemėje amžinai… Įsigyveni kažkaip, prilimpi prie tos žemelės su visais jos vargeliais bei džiaugsmais kaip tapetas prie sienos. Ir atrodo, jau niekas neišplėš… Deja. Išplėš, ir dar kaip. Ir ne žmogaus jėgoms tam pasipriešinti.

Pamenu, kaip su vienos bendruomenės vyresniuoju draugiškai pasikalbėję užbaigėme pokalbį mintimi, jog netrukus pasimatysime – mano kelionė į tą bendruomenę jau buvo suplanuota. Neužilgo po pokalbio mane pasiekė žinia – Viešpats pasiėmė šį nuostabų tarną… Aišku, tokiais atvejais klausiame – „Kodėl, Dieve?“. Tačiau daugelį atsakymų sužinosime tik patys atsiplėšę nuo šios žemės – o čia mūsų suvokimas visuomet išliks ribotas.

Turiu pripažinti, kad net ir būdama tikinti bijau to išplėšimo, nes nežinau, koks jis bus, ar būsiu tam pasiruošusi… Tačiau, nežiūrint mano baimių, mane tikrai guodžia Kristaus žodžiai: Tenebūgštauja jūsų širdys! Tikite Dievą – tikėkite ir mane. Mano Tėvo namuose daug buveinių <…> Einu jums vietos paruošti (Jn 14, 1-2). Jėzus tai pasakė, jau ruošdamas mokinius savajai mirčiai. Juk jiems tai bus pasimetimo valanda, kai atrodys, jog žemė išslydo iš po kojų. Slysta ji ir mums, kai netenkame tų, kuriuos mylime… Tačiau, jei tik turime viltį Kristuje, jei savo gyvenimą grindžiame Juo, galime būti tikri – Ten sutiksime savo mylimuosius (jei tik jie kaip ir mes turėjo viltį Kristuje…). Kiekvienam, sekančiam ir tikinčiam Juo, Jis paruošęs vietą Tėvo buveinėse.

 Geresnė širdis

Antra, Saliamonas sako, kad liūdesys širdį daro geresnę. Matyt, susimąstymas, verčiantis pergalvoti gyvenimo vertybes, prioritetus, mus tarytum atgręžia į tikrą žmogiškumą, kuriame vis dar yra meilės artimui grūdas. Supurtyti nelaimių imame pozityviau galvoti apie aplinkinius, atleidžiame savo kaltininkams, uoliau tiesiame pagalbos ranką tiems, kuriems jos reikia. Nors, deja, pasitaiko, kad žmogus net pats būdamas mirties patale plūstasi ant kitų…  

Pamenu, kaip viena draugė pasidalino sapnavusi sapną apie tai, kad vienas mums abiems artimas ir svarbus žmogus mirė. Tuomet tarytum šiurpuliukai perbėgo per kūną. Staiga ėmiau galvoti, kad vis dar turiu priekaištų tam žmogui, kažkokių pretenzijų, ir čia pat suvokiau – privalau nustoti taip mąstyti, pamiršti, kas buvo bloga, tiesiog mylėti – pakelti jį tokį, koks jis yra. Tikrai – mano mintys prablaivėjo labai greitai. Suvokiau, kokia kvaila buvau „grieždama dantį“ – mat tas žmogus tiek gero man yra padaręs, o aš kvailai „užsiciklinau“ ties jo silpnybėmis, lyg būčiau kokia sugedusi plokštelė.  

Ech, kokie mes, žmonės, dažnai neteisingi, nešvarūs savo viduje… Kitų ir mažiausias klaidas pastebime, o sau ir didžiausias leidžiame. Greit pajuntame ir įkainuojame iš kitų patirtas nuoskaudas, bet nieku laikome tai, kuo kitus įskaudiname. Kas teisingai save vertina, tas žino, kad neturi teisės kito griežtai smerkti (Tomas Kempietis, Kristaus sekimas). Kaip taikliai pasakyta!

Žmonės įvairiai įvardija, kas yra laimė. Matyt, laimė daugialypė, daugiabriaunė kaip deimantas. Skirtingu metu ji suspindi mūsų gyvenime skirtingais kampais. Taigi šiuo metu galvoju, jog laimė – tai turėti mylinčią ir atlaidžią širdį. Širdį, laisvą nuo pykčio, pagiežos, pavydo, ambicijų, nuoskaudų. Žinoma, didžiausia laimė – pažinti Kristų. Tačiau, jei Jį pažinus neišmoksiu atleisti, priimti su meile ir to, kuris manęs nekenčia, ko vertas mano tikėjimas… Norisi, išties norisi išmokti žiūrėti į žmones taip, kaip žiūri Kristus.

Juk kaip dažnai mylime žmones tik po jų mirties. Štai ir žuvęs Lenkijos prezidentas to pavyzdys – anksčiau Lenkijos žiniasklaida ne tik kritikuodavo šalies vadovą, bet dažnai ir pašiepdavo. Tačiau po jo žūties visi ėmė suprasti, koks jis buvo brangus tautai, kaip patriotiškai siekė apginti savo šalį nuo įvairių liberalių Europoje pučiančių vėjų… Kaip pasikeitė laikraščių antraštės po jo tragiškos žūties!

Matyt, kartais mums pravartu pagalvoti ne tik apie savo išėjimą, bet ir mūsų artimųjų – ar neteks kada nors gailėtis, jog buvome per mažai jiems dėmesingi, pernelyg šiurkštūs, nejautrūs? Kaip kartais norėtųsi tuos gražius pasisakymus, skambančius per gedulingus pietūs perkelti į ankstesnį laiką – daugelis gyvi būdami mielai būtų pasiklausę tų gražių žodžių!… 

Tikėkime tuo, kuris nugalėjo mirtį

Taigi, mirtis – mūsų gyvenimo neišvengiamybė. Tačiau, tikėdami Kristų, kuris nugalėjo mirtį, nuodėmę, tamsos jėgas, galime turėti tvirtą viltį, jog po mirties gyvenimas tęsiasi, tik jis tampa kitoks. Geresnis, gražesnis, tobulas – jei tik žmogus tikėjo Išganytoju. Mat Dievo žodis kalba ir apie amžiną pražūtį, pragarą, paruoštą atmetusiems Kryžiaus auką. Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3, 16).

Kartais pagalvoju, jog visos tos žmonių sukurtos pasakos su laimingom pabaigom yra išreikštas ilgesys to gyvenimo, kuris mūsų, tikinčiųjų, laukia Anapus. Beskaitant Apreiškimo knygą Biblijoje imi suprasti, kad tie, kurie bus Dievo priimti į Jo karalystę, išties gyvena ir gyvens „ilgai ir laimingai“: Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; nebebus daugiau mirties, nei liūdesio, nei dejonės, nei skausmo daugiau nebebus, nes kas buvo pirmiau – praėjo <…>. Ir nebus daugiau jokio prakeikimo (Apr.kn. 21, 4; 22, 3).

Tik va kur bėda – negalime to gyvenimo apsčiai ragauti čia ir dabar, negalime tos lyg krištolas tvaskančios upės, nutekančios nuo Avinėlio sosto (Apr 22, 1), matyti fizine akimi… Tačiau jei širdyse atsiduosime Kristui, jei patikėsime Jam savo gyvenimus ir sielas, ateis ramybė, viltis. Tereikia patikėti.

***

Tad, vienaip ar kitaip išgyvendami gyvenimo trapumą, turėkime viltį. Ir jei atrodo, kad nežinau, nepažįstu Viešpaties Jėzaus, bet noriu artėti prie Jo, siūlau pasimelsti šia malda: „Viešpatie Jėzau, atiduodu Tau savo širdį ir gyvenimą. Atleisk mano kaltes, apvalyk mane. Apvalyk nuo visko, kas trukdo turėti Tavąją ramybę bei gyventi Tavo akivaizdoje. Ganyk mano sielą. Būk mano Gelbėtojas, Viešpats, Mokytojas. Vesk mane savo keliais ir mokyk mane, kad Tave pažinčiau. Prašau, palaimink mane ir mano šeimą, padėk mums gyventi taip, kaip Tau patinka. Amen“

Dar šiandien perskaičiau gražią Max Lucado mintį apie nuodėmių išpažinimą: „Išpažinti nuodėmę, vadinasi, pasakyti Dievui, kad jūs padarėte tai, ką Jis jau matė jus darant. Ne tiek Jam reikia išgirsti prisipažinimą, kiek jums – pasisakyti. Ir ne jūsų reikalas spręsti, ar nuodėmė per menka minėti, ar per didelė atleisti. Jūsų užduotis – būti sąžiningam“.

Išpažinę nuodėmes bei pakvietę Kristų būti mūsų gyvenimo Viešpačiu atrandame tikrą ramybę. Ir tikrą, tvirtą viltį trapaus gyvenimo akivaizdoje.

Kristuje,

Aurelija Umbrasienė

Foto iš asmeninio archyvo