Apie Poezijos vakarą „Einu Keliu…“

Mielos mamytės, kadangi netikiu, jog tarp Jūsų nėra poezijos mylėtojų:), norėčiau Jums šiek tiek papasakoti apie poezijos vakarą „Einu Keliu…“, kurį reklamavome šiame puslapyje.

Mat tokius vakarus viliamės daryti ir ateityje, tad tikiuosi – jei tik rasite tam laiko – kada nors ateisite ir kas nors iš Jūsų :).

Tokio vakaro idėja gimė spontaniškai, šeimoje… Kadaise panašius vakarus norėjome rengti namuose, tačiau, matyt, Dievo Apvaizda lėmė kitaip – geriau:) – o ir namai tam per maži, sakyčiau. Ypač dabar, kai pirmuosius žingsnius bando žengti mūsų dukrutė…

Kam reikalingi tokie vakarai? Arba, kitais žodžiais tariant, kodėl negalėtume atsiversti poezijos knygelės, ir pasiskaityti asmeniškai?

Aišku, galime… Ir daugelis pasiskaitome… Tačiau žmonių bendravime, matyt, esama kažkokios paslapties, kažkokio dieviško grūdo, slėpinio – gyvendami atskirus, savitus gyvenimus vistiek tarytum gyvename drauge, kartu statome mūsų būtį, dalinamės Dievo duotybėmis ir… negalime visiškai užsidaryti vieni nuo kitų. Ir negalime, ir nenorime. Esame sujungti, lyg tie vieno sodo augalai – kiekvienas tegu ir žydi vis kitaip, ar net panašiai, tik visų tų grožybių visuma ir esti tas gražus žemės lopinėlis, vadinamas sodu… Paimk tuos augalus atskirai – bus gražu, bet – sodo jau nebebus…

Matyt ir susirinkę į vienokį ar kitokį bendraminčių būrį pakliūname tarytum į sodą – poezijos, muzikos, mamų:), maldos, tapybos ar kitokį…

Kai vyras porą kartų namuose man paskaitė eilėraščių, tuomet pagalvojau – skaitymą (tą asmenišką) kartais galima prilyginti – lyg pats grotum iš natų… Tačiau jei yra tas, kuris pagroja – kaip malonu tiesiog sėdėti, ir klausytis muzikos. Ji tarytum užburia, nuveda į vien širdžiai bei svajonėms matomus pasaulius…

Taip ir poezijos vakaras praeitą šeštadienį – man jis buvo gražus, tiesiog užburiantis… Klausiausi eilėraščių ir kelis kartus įsitempiau, kad nepravirkčiau – viskas išsakyta buvo taip jautriai, trapiai, tiksliai, nepaprastai… Ritos Brazaitienės atlikti J.S.Bacho bei F.Šopeno preliudai vėl širdyje tarsi koks švelnus vėjelis pakėlė girdėtas mintis, rimus, ir vėl virpino širdį, glostė jautriausias sielos stygas… Tiesa, pradžioje girdėjome ir keletą giesmių, ir labai nuoširdų Vilniaus Bažnyčios „Tikėjimo žodis“ pastoriaus Giedriaus Saulyčio pasidalinimą apie poeziją, o ir apie asmeninius susilietimus su poetine mintimi… Mat Šventajam Raštui poetinė kalba nesvetima – Senojo Testamento pranašai buvo laikomi ir poetais, be to, tokios knygos kaip Giesmių Giesmė, Psalmės – persmelktos vien poezijos…

Klausėmės Maironio – jis išties, manau, dar neišsemtas, dar, sakyčiau, nepakankamai išgirstas mūsuose… Toks skaidrus, tikslus, skvarbus ir kartu nepaprastai jautrus žvilgsnis, kai kalba apie Dievo Karalystės slėpinius. Išties, tai buvo ne tik Tėvynės, bet tikrai ir Dievo mylėtojas…  Ačiū Elenai Kaminskienei – ji skaitė nuostabiai, o ir pati parinko tuos už auksą brangesnius Poeto išguldytus grūdus…

Girdėjome ir jaunos kūrėjos, dar niekur nepublikavusios savo eilių, Giedrės Vėžytės eilių. Giedrė dirba pradinių klasių bei dailės mokytoja krikščioniškoj mokykloj ir yra nepaprastai kūrybinga, jautri asmenybė…

Na, o pagrindinė vakaro viešnia, Eglė Perednytė, savo eilėmis tiesiog užbūrė… Apie šią poetę sužinojau iš www.bernardinai.lt, dėka interviu su ja. Skaitant pokalbį sužavėjo šios asmenybės sielos skaidrumas, tikrumas, meilė Viešpačiui… Beprotiškai norėjau įsigyti jos eilių. O Dievas davė daugiau – galėjau net gi klausytis jos pačios (o kas, jei ne pats kūrėjas geriausiai jaučia savo kūrinius?). Va tuomet ir laikiausi, daug kartų, lyg kokioj atrakciono pašėlusioj supynėj, kad „neiškrisčiau“ – ne iš supynių, bet iš „deramo elgesio“ TOKIO vakaro metu… Siela tarytum keliavo visais poetės pramintais takais, žavėjosi ir graudinosi pagauta kūrėjos susilietimų su Tikrove, Apvaizda, kelionės per gyvenimą pajautimu su visais jo džiaugsmais, vargais ir dejonėm…

Gal todėl ir poezijos vakarą pavadinome „Einu Keliu…“.

Nes visas mūsų gyvenimas – Kelionė…

Ir jei ne kelias, jis gali virst klajone…

Ir mes vis einame, einame…

Kiekvienas, neišvengiamai, keliaujam…

Kartais atitoldami, kartais priartėdami,

Kartais kupini vilties, kartais – beviltiškai sugniužę…
Kartais supratę, kartais apsigavę.

Kartais regintys, kartais akli.

Kartais suradę, kartais pametę.

Kartais apkabindami, kartais – grūmodami kumščiu.

Ir vėl – einame, einame, net jei klumpam, sustojam,

– pakylam.

Ir vėl – einame…

Kartais brangindami pelus, o kartais – radę grūdą.

Kartais pasmerkdami, o kartais – atleidę…

Kartais gedėdami, o kartais – šokdami,

Kartais griaudami, o kartais – statydami…

Einame…

Keliu.

Ieškodami ir ilgėdamiesi Tiesos.

Ir net jei sustojame, vis dar esame Kely.

Visas mūsų gyvenimas – Kelionė…

***

Keletas fragmentų:

„Garstyčios grūdą sėju į poezijos laukus,

Versmėm jausmų ištryškusiom palieju

Ir vis einu, keliauju ir veržiuos,  ir laukiu …

Kada dangus ir žemė sielos horizonte susilies.“

                                         ( Giedrė Vėžytė)

***

 Ne pranašas, aš ne kovot…

Ne pranašas, aš ne kovot,

Aš ne žmonių mokinti, –

Aš Dievo įkvėptas giedot,

Su lyra giesmes pinti.

Einu sau Viešpaties taku,

Bjauriuosi melagybe;

Į širdį giesmėmis šneku,

Joj žadinu dievybę.

(Maironis)

***

Auštant

Nėra mano kelio.

Vaikas nubėgo – namo.

Keliai, tie keliai nesibaigiantys – – –

Tylintis marių piemuo

gano plekšnytę ant kraigo.

O paslaptie, kur esi?

Plaukia valtelė – tik spindi – – –

Auštant prasiskiria marios –

išneria ilgesio mintys.

(E.Perednytė, iš poetės knygelės „Aš klausiausi nutilusios…“)

***

Jei Jūs norėtumėte pasiūlyti savo kūrybos eilių, kviečiame parašyti šiuo elektroninio pašto adresu: poezija.btz@gmail.com. Taip pat šiuo adresu galite rašyti, jeigu norėtume gauti vardinį pakvietimą (kad nepraleistumėte informacijos) apie rengiamus poezijos vakarus.

Rudenį viliamės tęsti…

Nuoširdžiai,

Aurelija Umbrasienė

2010 m. gegužė 3 d.