Sezono uždarymas :( ir mamyčių šventė :)

Taigis. Sugužėjom mamytės – kas „raitos“ (už vairo), kas „karietoj“ (vyrai atvežė) – ir visos su nešuliukais, sijonukais arba kokiom spindinčiom detalėm, žibančiom akim… Kai kurios ir su atžalom – mano didžiausias nešulys tai buvo mieganti Kotryna (mat vyras komandiruotėj) – atsinešiau dukrą su vieno „gailestingojo samariečio“ pagalba su visa automobiline kėdute :) Ir, žinoma, visos su šypsenom :)

Bet kaip smagu buvo – visos tik greit stalus sustumdė, padengė, papuošė… Tuoj pat pasidarė jauku ir miela…

Et, pagalvojau, kokia duotybė duota moteriškėms – kurti jaukumą, kad ir per kelias minutes. Žinot, pamenu, kai važinėdavau į jaunimo stovyklas – būtinai veždavaus N paveikslėlių (ant sienų kabinamų), veidrodį (pakabinamą, nediduką, bet SAVO) ir būtinai staltiesę: žinodavau, kad tuose mediniuose nameliuose visad noris įnešti „naminės“ „šiliumos“ (čia iš Rosanos vaikų žodyno:)); retsykiais ir pledą – na, juk kaip miela savu užsikloti, ne svetimu… Atsimenu, įėjo tuomet vienas pastorius ir sako: jooo, va čia tai matos, kad merginos gyvena :) o pas bernus tai… (netęsiu..) :)

Prajuokino Rosana, atlėkus paskutinę minutę – sako, tik nužvelgiau vyrą, grįžusį iš darbo per vėlai tokiu šššaauuudančččiu žvilgsniu :) Ir pagalvojau – taip taip, kartais dėkojama garbingų vyrų žmonoms, sakoma, jog už didelio vyro stovi didelė moteris, bet gi būna ir taip, kad už veiklių moteriškių stovi (ar sėdi, kaip kas jau ten) itin kantrūs ir paslaugūs vyrai. Aš taip manau… Juk išleidžia žmonas :). Ir tikrai, ne viena juokdamasi pasakojo, kad su vyru laiptinėj prasilenkia, kai į mamų klubą lekia ir šiaip laiką kruopščiai derina…:) Gaila tik, kad kai kurių mamų klubo tarnaičių nebuvo – taip sutapo, kad negalėjo (Rūtelės, Aidos, Erikos…). Ką padarysi… Gi ne mamos, o jų vaikai jų laiko šeimininkai:)

Rosana kaip visuomet šiltai, paprastai ir net valiūkiškai padėkojo visoms už buvimą drauge ir dar kažką sakė (tuomet jau su Kotryna darėm tepu tepu – jai tai buvo gyvybiškai svarbu tuo metu, matyt:), tad pusės negirdėjau…), tada visos jau sėdėjom prie atskirų staliukų ir, gavusios užduotį susirašyti po vieną savo silpnybę, linksmai šnekučiavomės… Kiek vėliau buvo viktorina – tad stalai ir pasivadino pagal tas silpnybes: empatiškosios (silpnybė, nes padidintos empatijos:)), jautriosios (padidinto jautrumo:)), nepasitikinčios (savimi) ir išlaidžiosios (oi kaip juokinga). Viktorinoj skambėjo tokie klausimai, kaip, pav.: nuo kada XIXa. pb.- XXpr. mergaitės būdavo mokomos dvasingumo (ir atsakymų variantai: kai pradėdavo kalbėt, kai pradėdavo į mokyklą eit; paauglystėje…) – ogi tada, kai kalbėt pradėdavo, iškart jas „Tėve mūsų“ mokydavo. Arba: ką ilgiau žindydavo – mergaites ar berniukus? Ogi mergaites, nes jos ateity gimdys, tad turi būti stiprios… Arba, kokį pirmąjį namų darbą mergaites apmokydavo: grindis šluot, darže ravėt, valgyti gaminti, etc. Ogi aslą šluoti :)

Aišku, būtinai pasigirsiu, kad laimėjo viktoriną mūsų staliukas :) Elenos, jos dukros Silvijos, Daivos, jos dukros Marijos, Jūratės, ir mano bei Kotrynos – hm, gal laimėjom, nes…mūsų staliukas gausiausias dukromis buvo? :) Bet įdomiausia, kad po viktorinos buvo dvi pirmos ir dvi antros vietos (reiškia, po lygiai surinkome taškų- buvo keturi staliukai, plius dar vienas, skaičiavęs taškus:)). Tad viską nulėmė lemtingas klausimas: KOKĮ PIRMĄJĮ GARSĄ IŠGIRSTA ŽMOGUS?*

Ot šaunuolė Jūratė, mūsų stalelio, ir atsakė. O atsakymas aprašymo pabaigoje, pamąstykite iki tol :) Prizas nustebino – didžiuuulė Rafaelo saldainių dėžė!

Tuomet Rosana padėkojo daugeliui mamyčių už visokeriopą pagalbą mamų klube, įteikdama po dovanėlę kiekvienai – oi ta Rosana, nenuilstanti dovanot, kaip koks Kalėdų Senelis… Rosana, gal tas Kalėdų Senelis tavo koks giminaitis, o gal tu jo anūkė, kad visad pilna visokių dovanų?

Bijau ką nors užmiršti, tai nevardinsiu kas už ką padėką gavo, nepykit… :)

Bet paminėsiu, jog gavos malonus sutapimas – ir Jurgita, ir as Rosanai įteikėm tokių pačių (nepamenu pavadinimo, bet ne visur tokių rasite tikrai) gėlių puokštelę… O gėlės gražios, it pati Rosana… :)

Paskui visus stalus sustūmėm į vieną didelį ir taip smagu buvo kalbėtis… Ką davė mamų klubas, kas patiko, kas ne… Ir nė viena nepasakė, kas nepatiktų, išskyrus tai – nepatiko, kai negalėjau čia ateiti…

Tikrai smagu buvo. Ir tikrai ačiū tau, Rosana, kad turi tokią plačią širdį, nepaliauji tarnauti… Visad su šypsena pasitinki, su šypsena ir geru žodžiu palydi… Ačiū ir kitom visom visom, ane :)

Ir noris pasakyti ačiū „Tikėjimo žodžio“ bažnyčiai, kad suteikia patalpas tokiems nuostabiems susitikimams, vietą mamų klubo rakandėliams ir t.t… Kad galim ateit, o ir vaikai šalia gali žaisti…

Na, ir…

Nelinkėsiu Jums didelių kelionių vasarą, bet palakstyti basomis po pievas – būtinai;

Nelinkėsiu karšto smėlio pajūryje – bet romantiško, šviesiai nostalgiško ilgesio lietuje – tikrai…

Smagių pašnekesių prie pusryčių stalo, ir būtinai – žvaigždėtų naktų…

Ir jei suduš koks mėgstamas puodukas – tegu tai palydi šypsena…

Kai negalėsim kažko, kam reikia grynųjų, atminkim – gyvenimas vyksta viduje.

O medžiai ir debesys mojuodami mus kviečia draugėn kone kasdien –

Išskyrus tas saulėtas  dienas, kai nėra vėjo…

IKI!

O šis puslapis veiks, tad prašome ir vasarą užsukti :)

Bučkis visoms:)

Su šiek tiek bobutiškais (per ilgais) įspūdžiais,

Aurelija :)

p.s. galite mane papildyti, nes mes vis darėm „tepu tepu“ „reidus“, tai gal ką praleidau… :)

_______________________

*širdies plakimo :)