Marija – paguoda bei pavyzdys mamoms
Tapus mama pasidariau itin jautri tiems skyriams Šventajame Rašte, kurie kalba apie mamas. Visos tos „užtiktos“ vietos bei pastraipos man leidžia manyti, kad Dievas labai vertina motinystę. Ir ją laimina. Kad ir 128 Psalmės žodžiai tai liudija:
Palaimintas kiekvienas, kuris bijosi Viešpaties ir vaikščioja Jo keliais!
Tu valgysi iš savo rankų darbo, būsi laimingas, tau gerai seksis.
Tavo žmona bus kaip vaisingas vynmedis tavo namuose, tavo vaikai sėdės aplink stalą kaip alyvų atžalos.
Štai kaip palaimintas bus žmogus, kuris bijo Viešpaties! <…>
Taigi, jei daugiavaikė šeima mūsų visuomenėje dažniau siejama su jos problemiškumu, šventajame Rašte atrandame kitą požiūrį – dievobaimingoje šeimoje vaikai siejami su Dievo palaiminimu.
Tapimas „kažkuo daugiau“
Mąstydama apie motinystę naujai atradau mūsų Viešpaties motinos Marijos paveikslą. Manau, jog Marijos stebuklinga motinystė – tai tarsi garbės vainikas visoms motinoms: mūsų Gelbėtojas atėjo į šią žemę per moters įsčias, taigi visiškai atsiduodamas žemiškos motinos meilei bei globai, tuo ją pagerbdamas bei paliudydamas moters, kaip motinos, pašaukimo kilnumą, prasmingumą, išskirtinumą, grožį…
Įvairiose bažnyčiose Marija laikoma tikėjimo bei pasišventimo pavyzdžiu. Daugelis tikinčiųjų ją priima kaip tarpininkę tarp Dievo ir žmogaus, dalis krikščionių jai meldžiasi – bet nesileisime dabar į šiek tiek skirtingą katalikų, stačiatikių bei protestantų požiūrį į Dievo motiną. Manau, jog vienu klausimu tikrai galime sutarti visi: tai buvo nuostabi Viešpaties tarnaitė, kurios pagrindinė ir itin kilni misija (ar pašaukimas) buvo – būti mama. Net užauginusi Jėzų Marija netapo nei apaštale, nei ganytoja – nors, atrodytų, jei tiek laiko praleido su pačiu Viešpačiu, tikrai galėjo tapti „kažkuo daugiau“ dar gyvendama šioje žemėje. Kaip ir daugelis mamų, beje, augindamos vaikus namuose pagalvoja ir pasvajoja apie buvimą „kažkuo daugiau“, nei namų šeimininke. Tačiau Marijos pavyzdys man leidžia manyti, kad būtent tapimas motina ir yra tapimas kažkuo daugiau, nei būti, pavyzdžiui, architekte, mokytoja, gydytoja, Seimo nare, etc (nors dauguma profesijų/specialybių/pozicijų yra kilnios ir girtina, jei jų siekiama). Gal todėl, pastebėkime, daugelis vienišų merginų svajoja ne tik apie princą ant balto žirgo (šiais laikais šaunų jaunikaitį su geru auto bei moto) – jos svajoja turėti vaikų! Mat motinystė – lyg įrašas kiekvienos moters „prigimties charakteristikoje“ ir jį ne taip paprasta iš ten ištrinti…
Būti mama – būti palaimintai tarp moterų
Įdomu tai, kad pamaldžioji Elžbieta, sveikindama Mariją, nepasakė: „palaiminta tu tarp motinų„. Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius!“ (Lk 1, 42). Ir man tai leidžia manyti, kad palaiminimu buvo įvardinta ne tik tai, kokį ypatingą kūdikį pagimdys Marija, bet ir tai, jog ji apskritai taps mama. Ne visos moterys tampa mamomis (bet tai nereiškia, kad Dievas mažiau vertina tas, kurios netampa mamomis), tačiau tos, kurios tampa, tampa išties palaimintomis tarp moterų! Ir nors motinystė neatsiejama nuo kančios, skausmingų išgyvenimų, ji vis tiek išlieka nuostabiausia patirtimi moters gyvenime, atveriančia jai jos moteriškumo pilnatvę. Tai, matyt, patyrė ir ta pati Marijos giminaitė Elžbieta: dievota, bet nevaisinga moteris (žr. Lk 1, 7), antgamtiškai Dievui veikiant, pastojo senatvėje (jos sūnus – Jonas Krikštytojas).
[Bet noriu pabrėžti, kad jei moteris neturi/negali turėti vaikų – tai nereiškia, kad ji Dievo palikta. Ir vienokia, ir kitokia padėtis susilaukia tam tikro Dievo palaiminimo bei nukreipimo. Štai Elžbieta buvo nevaisinga moteris, bet apie ją pasakyta, kad ji nepriekaištingai vykdė Viešpaties įsakymus, kuo ir patiko Dievui].
Marijos (religinė) nuovoka ir žmogiškumas
Kai angelas atėjo su žinia, jog mergelė pagimdys Dievo Sūnų, Marija turėjo patikėti tuo, kas jai buvo sakoma. Na, o kad žmogus patikėtų iš esmės neįmanomais dalykais, jis turi turėti tam tikrą tikėjimo saiką bei supratimą – juk netikintiems, kuriems Marija galėjo pasipasakoti apie savo regėjimą, jos išgyvenimai galėjo pasirodyti kaip haliucinacijos. Marija jau turėjo tam tikrą, pavadinkime, religinę nuovoką, supratimą ir buvo, veikiausiai, gana pamaldi mergina. Tai liudija jos kalbami žodžiai – žmogus išties turi šį tą žinoti, turėti tam tikro religinio supratimo, kad staiga imtų kalbėti tokias psalmes (Magnificat): Lk 1, 46, 55 – galite atrasti per www.ebiblija.lt ).
Tačiau čia matome ir žmogiškojo silpnumo pusę – net ir būdama religinga Marija „sumišo nuo angelo žodžių“ (Lk 1, 29) – mat nėra taip paprasta patikėti antgamtiniu Dievo veikimu bei išrinkimu.
Taigi Marija savo žmogiškuoju silpnumu mus tarytum paguodžia – kartais ir mes galime sutrikti nuo to, ką atrandame Šventajame Rašte, tačiau, jei pavesime savo Dievui, tikrai regėsime Jo šlovę savo gyvenimuose!
Svarbiausia – širdis, jos tikėjimas bei nuostatos
Kitas aspektas, kuris mane šiek tiek pribloškė – juk Marija buvo visiškai nepatyrusi kaip mama. Bet Dievas ją pasirinko!
Išties neaišku, ar Marija turėjo motiniškos patirties: na, gal ji padėjo savo mamai auginti jaunesnius broliukus ar sesutes? O gal kokiai tetai padėjo užauginti jos vaikus? Galime tik spėlioti.
Mane net gi glumina tai, jog Dievas pasirinko ne patyrusią motiną, bet – tiesiog pamaldžią merginą. Juk Viešpats patikėjo jai tai, ką turėjo brangiausia! Pagalvokime – ar bent valandai sutiktume savo kūdikį palikti su kažkuo, kas neturi jokios motiniškos patirties? Bent jau man, kartą tekus keliom valandom patikėti dukrą draugei, buvo laaaabai svarbu, ar ji turi patirties kaip mama. O Viešpačiui tai neatrodė svarbu – Jis tiesiog žinojo, kad Marija galima pasitikėti ir patikėti jai didžiausią savo turtą! (kaip ir Juozapui, bejeJ).
Tai man leidžia manyti, kad Dievui svarbiausios yra mūsų širdies nuostatos, o ne tai, kiek ir ko mokame. Mat su teisingomis nuostatomis nesunkiai išmoksime būtinus dalykus, o ir vaikams perduosime tai, kas gera, girtina, teisinga, mylėtina… (Pgl Fil 4, 8). Įdiegtos nuostatos padės jiems „susižvejoti“ savo gyvenimui reikalingas „žuvis“, nugyventi gražų, girtiną gyvenimą, o blogos nuostatos gali sužlugdyti išugdytus kad ir gražiausius talentus bei gebėjimus.
Taigi pats Dievas, rinkdamasis merginą, kuri turėjo tapti Viešpaties Jėzaus motina, pirmiausia, matyt, žvelgė į širdį. Reikėjo ne tik vaikus mylinčios širdies, bet ir tokios, kuri mylės, supras ir pasišvęs Tam, Kuris iš to kūdikėlio išaugs – Dievo Sūnui. Tai, matyt, reiškė turėti širdį, kuri pasiruošusi Jam paklusti, prieš Jį nusilenkti ir Jam tarnauti visa širdimi, visomis savo jėgomis…
Gyvenkime Kristuje
Manau, kad jei ir mes gyvensime Dievo žodžiu, o ne viena duona (įvairiais rūpesčiais, kurių visų mūsų gyvenimuose yra „per akis“), jei ugdysimės pamaldumą bei uoliai vykdysime savuosius įsipareigojimus, taip pat galėsime vadintis nuolankiomis Jo tarnaitėmis… Nes būti Jo tarnaite nebūtinai reiškia įgyti kokį tai ypatingą statusą visuomenėje ar bažnyčioje – mat statusai keičiasi, o charakteris, nuostatos išlieka tokie, kokių siekiame, puoselėjame. Tad pirmiausia siekime gyventi Dievo akivaizdoje ir nuoširdžiai vadovaukimės Jo žodžiu (užrašytu Šv. Rašte) savo kasdienybėje, puoselėkime meilę Dievui bei artimui.
Tikiu, kad Marija moterims paliko nuoširdaus tikėjimo bei gražios, tegu ir skausmingos, bet palaimintos motinystės pavyzdį. Ji išnešiojo Jėzų savo įsčiose, rūpestingai Jį užaugino, Juo rūpinosi. Taip ir mums svarbu rūpintis savo šeimomis, atžalomis, o taip pat nepamiršti svarbiausio – nešioti Kristų savo širdyse, gyvenimuose, leisti Jam užaugti mumyse, veikti per mus…
Taip pat tikiu, įsivaikinusios vaikelius šeimos gali atrasti paguodą ir sustiprinimą žvelgdami į Juozapą bei Mariją. Juk tam tikra prasme jie buvo Kristaus globėjai…
Šįkart kiek motiniškai,
Aurelija Umbrasienė
Jūsų komentarai