Iš susitikimo apie „kitokius“ vaikus

Šis susitikimas buvo tylus ir jautrus. Eidama į jį vis masčiau, kokių „keistumų“ turi mano vaikai. Tiesą pasakius, nors dėl tų keistumų nuolat nerimauju, bet tą dieną negalėjau sau konkrečiai įvardinti nei vieno iš jų. Todėl nusprendžiau, kad aš pati turiu „keistumą“ savo vaikuose matyti „keistumus“ :) Na, bet grįžtam prie susitikimo. Mamyčių prisistatymo metu paaiškėjo, kad susirinkome su skirtingais lūkesčiais ir mūsų vaikai skirtingi, vienoms ši tema jautri, kitoms – ypatingai jautri. Vienos išgyvena dėl pažįstamų vaikų, kitos su ašaromis akyse – dėl savo vaikų. Pirmutinė žinutė, kuri per susitikimą pasiekė mane asmeniškai, buvo ta, kad mes visi turime specialių poreikių :) Jų turime mes, mūsų vyrai ir mūsų vaikai. Tiesiog vieniems tie poreikiai yra labiau išreikšti, kitiems mažiau. Vieniems jie trukdo pilnavertiškai gyventi, kiti jau išmoko su jais susigyventi.

Solveiga dalinosi savo skaudžia patirtimi. Antras gimdymas buvo labai sunkus, po kurio vos išgyveno sūnelis ir pati Solveiga. Vaikeliui teko patirti ilgą ir skausmingą medicininę intervenciją. O jam ūgtelėjus mama išgirdo diagnozę: įvairiapusis raidos sutrikimas… daug autizmo bruožų… komunikacijos procesai stipriai vėluoja… Psichologė tuomet patarė iš anksto susirasti specialiąją mokyklą, mat nėra jokios vilties, kad berniukas pasivys bendraamžius ir gebės mokytis kartu su visais. Solveiga pasakojo, kad pradžioje ji išgyveno vidinę kančią, skausmą, ašaras. Ji užsidarė nuo visų, slėpėsi pati ir slėpė sūnų.Vieną dieną ji suprato, kad šis ypatingas vaikas yra Dievo dovana jai, tik kitaip įpakuota.

Tuomet prasidėjo kitas etapas. Pirmiausia Solveiga baigė uždavinėti kvailus klausimus, atleido medikams, nustojo savęs gailėtis, susigrąžino į gyvenimą draugus, pasitelkė į pagalbą artimuosius ir mokėsi priimti vaiką tokį, koks jis yra. Daug domėjosi, skaitė, mokė vaiką bendrauti su kitais vaikais, domėtis įvairia žaidybine ir pažintine veikla ir pan. Tai pareikalavo gana daug vidinių jėgų, tačiau žingsnelis po žingsnelio ir padėtis pradėjo keistis. Kad galėtų įvertinti berniuko raidos ir brandos pokyčius bei jo galimybes mokytis mokykloje, prieš mokyklą, dar kartą apsilankė pas specialistus. Po įvairiapusiškų tyrimų ir rezultatų palyginimų su pirmine diagnostika, medikų nuostabai ir visų džiaugsmui, išvydo neįtikėtinus pokyčius – tai buvo tarsi dviejų skirtingų vaikų ligų istorijos. Iš „nurašyto“ vaiko išaugo sveikas, stiprus, bendraujantis ir žingeidus berniukas, kuris, beje, nuėjęs į mokyklą per vienerius metus baigė ir pirmąją, ir antrąją klases. Šiuo metu jis sėkmingai mokosi septintoje klasėje.

Gyvenime būna visokių dienų bei situacijų, tačiau labai svarbu nepasimesti „negatyvumo“ jūroje, o ieškoti galimybių „išplaukti“. Čia mums stipriai gelbsti : Meilė, Tikėjimas ir Viltis, kurie yra tarsi atraminiai taškai ieškant išeities iš situacijos, pamatant pozityvias galimybes, bei sustiprinant gebėjimą judėti pirmyn. Juk, pasak Solveigos, “ mes kiekvienas giliai savo širdyje aptinkame, kad ir nedidelę, bet viltį, kad ir nelebai stiprų, bet tikėjimą, jog vieną dieną kažkas keisis…“ Tai svarbu ir tai gali būti atskaitos taškas…

Ačiū Solveigai už įkvepiantį liudijimą, atvirumą ir patarimus.

Įspūdžiais dalinosi Rūta. Rašydama naudojausi ir knyga „Motinystės paslaptys“.