Adventas. Motinos Teresės meilė Kristui…

Įpusėjus Adventui norėčiau paraginti mus (pa)būti Kristaus akivaizdoje. Tiesiog… Tyloje, su Juo.

 „Bet aš nejaučiu Jo“, – pasakys kas nors, – „jaučiu vien nuovargį…“. Galbūt. Tačiau mūsų Viešpats niekada, būdamas šioje žemėje nesakė: „jauskite Mane“. Jis ragino: „Tikėkite Manimi!“. Tad pasiliekame Jo akivaizdoje vien tikėjimu. Galvodamos apie Jį… Atverdamos Jam savo širdis. Pažindamos Jį, paklusdamos Jam.

 O žvelgdama į Šventąjį Raštą matau, jog jame apstu raginimų ne tik Jį tikėti, bet ir Jį mylėti…

Kaip toji meilė atrodo ar kokia ji turėtų būti – mamoms daug pasakot nereikia. Pakanka pagalvoti apie tai, kaip mes mylime savo vyrus, vaikus… Kaip toji meilė reiškiasi kasdienybėje… Kaip kartais stebime savo pabiručius ir negalime sulaikyti šypsenos – jie tokie mieli… net jei kartais ir tenka sudrausminti, net jei ir tenka dėl jų kentėti…

Kokia mūsų meilė Viešpačiui Kristui? Ar Jis mums tolimas, ar artimas? Ar norime artimesnio ryšio su Juo?

Neabejoju, kad Viešpats šito nori… Kadaise Kristaus užduotas klausimas apaštalui Petrui: „Ar myli Mane?..“ liudija, jog Jis išties nori būti mūsų mylimas- tegu netobulų, silpnų… Jam svarbiau, ar mylime. Jį.

Noriu išspausdinti jums vieną Motinos Teresės laišką, kurį ji rašė dar būdama pakankamai jauna. Jame atsiskleidžia, kaip stipriai ji myli savo Viešpatį…

 „ … Kaip atsidėkoti Dievui už viską, ką dėl manęs yra padaręs?! Jo visą amžinybę! Dabar aš iš visos širdies džiaugiuosi, kad džiugiai nešiau savo kryžių su Jėzumi. Būta kančių – būta akimirkų, kai akys buvo pilnos ašarų – tačiau ačiū Dievui už viską. Iki šiol mudu su Jėzumi buvome draugai, melskitės, kad Jis suteiktų man ištvermės malonę. Šį mėnesį pradedu trijų mėnesių terciatą. Bus galima daug ką [paaukoti] dėl Jėzaus ir dėl sielų – bet aš tokia laiminga. Anksčiau kryžius gąsdindavo mane – vien pagalvojus apie jį, pašiurpdavo oda – bet dabar – apglėbiu kančią dar jai nepasirodžius ir per tai mudu su Jėzumi gyvename meilėje.

Nemanykite, kad mano dvasinis gyvenimas rožėmis klotas – gėlėmis, kurių beveik nematau savo kelyje. Priešingai, mane dažniau lydi tamsa. O kai naktis tampa tiršta tiršta – ir man ima atrodyti, jog mano vieta bus pragare – tiesiog paaukoju save Jėzui. Jeigu Jis nori, kad ten patekčiau – aš pasirengusi – tik su sąlyga, kad tai iš tiesų padarys Jį laimingą. Man reikia didelės malonės, Jėzaus stiprybės, kad galėčiau ištverti pasitikėdama, toje akloje meilėje, vedančioje prie Nukryžiuotojo Jėzaus. Bet aš laiminga – taip, laimingesnė nei kada nors anksčiau. Ir už jokią kainą nenoriu atsisakyti kentėjimų. Tik nepagalvokite, kad gyvenu vien kentėdama. O ne – daugiau juokiuosi nei kenčiu – todėl kai kurie galvoja, jog esu išlepinta Jėzaus sužadėtinė, gyvenanti su Jėzumi Nazarete – netoli Kalvarijos. … Melskitės, nepaliaukite melstis už mane – man tikrai reikia Jo meilės. <…> Prieš keletą dienų teko smagiai pasijuokti – prisiminus keletą nutikimų iš Letnikos. Tikrai, kokia išdidi tuomet buvau. Ir dabar nesu nuolanki – tačiau trokštu tokia tapti – ir pažeminimai man yra gardžiausi saldumynai.

Turiu eiti – Indijoje karšta kaip pragare – tačiau čia gyvenančios sielos yra gražios ir brangios, nes jos apšlakstytos Kristaus Krauju.

Širdingai sveikinu jus ir maldauju palaiminimo ir maldų.

<…> Jūsų Jėzuje. Sesuo M. Teresė, IBVM.

[Iš knygos „Motina Teresė. Ateik, būk mano šviesa“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2010]

 Pribloškia Motinos Teresės nuoširdumas, nuolankumas, meilė Kristui. Tyra, skaidri, nesavanaudiška, kukli savo pačios atžvilgiu… Pasiruošusi pereiti bet kokią kančią, jei tik jos Sužadėtiniui, Kristui tuo pasitarnautų… Tikiu, kad ir mes galime šio to pasimokyti iš šios nuostabios sesės Viešpatyje.

Visų mūsų gyvenime būna gūdžių, niūrių dienų… Būta jų ir palaimintosios Motinos gyvenime. Tačiau ir tomis dienomis kreipkimės į Jėzų… Ne vien dėl to, kad palengvintų mūsų dalią… Bet dėl to, kad Jis yra pats Gyvenimas, be Kurio sielą maudžia baisi beprasmybė ir tuštuma…

Štai aš prislėgtas, nusivylęs..

Bet Dievo akimis apžvelgęs savo kelią,

matau – nesu aš užmirštas, o mano žaizdos gilios

užgis… Į Viešpatį juk mano žvilgsnį kelią

ne vien tik džiugesio aidai,

tačiau ir mano išgyvenimų randai…

/Romualda Adomaitytė – Chabarina/

 Gražaus advento,

Viešpaties laukimo…

Aurelija