Iš susitikimo apie jausmus

ATPAŽINK SAVO JAUSMUS IR JUOS IŠREIKŠK

Mano manymu, svarbiausio trečiadienio „Kaip susigyventi su jausmais“ mintis buvo: atpažink savo jausmus ir juos išreikšk! Nors gal pabandysiu viska papasakot nuo pradžių.
Pusvalandžiuką vėlavau i susitikimą su psichologu – psichoterapeutu dr. Giedriumi Markevičiumi, tačiau nesijaučiau nespėjusi į traukinį – rodos, viska supratau ir įsijaučiau.
Psichologas kalbėjo apie paprastus, bet genialius dalykus.

Pradėjome nuo tokių jausmų schemos, kurioje jausmai eina ratu: džiaugsmas -> pavydas -> pyktis -> baimė -> liūdesys -> skausmas -> viltis -> meilė -> rūpestis -> džiaugsmas. Pavyzdžiui, gyvename sau džiaugsme ir vieną dieną susiduriame su situacija, kai matome, kad kitas žmogus kažką daro už mus geriau. Kyla pavydas. Vėliau pasidaro pikta, kodėl mes to daryti nemokame, netgi kyla baimė (gal ir nemokėsime niekada), liūdesys (suprantame, kad nieko pakeisti negalime) ir skausmas. Po skausmo atsiranda vilties žiburėlis (o gal vis tik sugebėtume išmokti?) ir vėl pajaučiame meilę (tiek sau, tiek kitiems), imame rūpintis ir galiausiai džiaugtis.
Taigi, pasak vakaro svečio, mūsų emocijos nuolat keliauja šiuo ratu. Ir, žinoma, mes geriausiai jaučiamės, patirdami džiaugsmą. Turbūt sutiksite su manimi, kad būtų tobula gyventi absoliučiame džiaugsme (ypač dabar belaukiant Kalėdų šventės – kūdikėlio Kristaus gimimo)? Tačiau, manau, čia pat atsirastų ir pareiškiančių: būtų nuobodu, nebūtų impulso, visiškas sąstingis, netobulėjimas… O kaip manote jūs?
Matyt, kad „homo sapiens“ reikalingi visi jausmai – tiek teigiami, tiek neigiami (toks skirstymas gal tik sąlyginis, nes, kaip jau sakiau, džiaugsmo neįvertintume nepatyrę skausmo ar atvirkščiai). Taigi, žmogaus emocijos keliauja ratu.
G. Markevičius pabrėžė tai, jog blogą emociją būtina „paleisti“. Nes užgniaužiant savyje, jos tarsi rankoje spaudžiama spyruoklė – neleidžia mums atsipalaiduoti, nusiraminti, atlikti savo veiksmų tinkamai.

Psichologas nubrėžė dar vieną schemą:
Drigiklis→(Impulsas) → Staigus vertinimas→Jausmas→Pasirinkimas+ Veiksmas
Mūsų jausmai yra reakcija į dirgiklius. Tarkime, išgirdę griaustinį (dirgiklis), mes krūptelime (impulsyvi kūno reakcija). Tąsyk labai staigiai įvertiname, jog tai nieko blogo (staigus vertinimas) ir ramiai (jausmas) nusijuokiame (pasirinkimas+ veiksmas).
O štai pavyzdys, kaip galime sau padėti tinkamai reaguoti į kolegos pastabą. Dažniausiai išgirdę pastabą, mes tuoj pat įsižeidžiame (jausmas), priimame tai labai asmeniškai ir tuomet pasakome kolegai tai, ko galbūt nenorėjome pasakyti (veiksmas+pasirinkimas). Tačiau prisiminus šią schemą ir suvokus pagrindinę schemos taisyklę, kad Jausmą sukelia Staigus vertinimas, mes galime pasistengti tą įvertinimą iš neigiamo padaryti pozityviu. Kadangi Jausmo mes pakeisti negalime, galime pakeisti Staigų vertinimą. Pavyzdžiui, kolegai pasakius pastabą, mes galime pagalvoti, kad galbūt kolega, pasakydamas pastabą, norėjo mus įspėti, kad neprisidarytume sau problemų (staigus vertinimas), tuomet tiek Jausmas, tiek Veiksmas+pasirinkimas automatiškai bus pozityvūs.

Taip pat išsamiau buvo aptartas pykčio jausmas (matyt neveltui pasirinktas pyktis – turbūt neatsirastų tokios mamos, kuri nepajustų pykčio pamačiusi, kaip jos atžala flomasteriu „dekupažuoja“ svetainės sienas ).
Pyktį galime išreikšti dviem būdais:
– būdami supykę „apdrėbti purvu“ kitą žmogų – taip pykčio emociją išliedami ir iš savęs pašalindami – „paleisdami“. Šiuo atveju patys išsivaduodami nuo pykčio, mes sužeidžiame kitą žmogų.
– galime rinktis šios emocijos neišreikšti ir nugramzdinti ją atgalios į save. Šiuokart padarydami „meškos paslaugą“ sau. Nes mūsų pyktis niekur nedingsta ir tada tenka nuolat su juo gyventi, o vieną dieną net sprogti.

Vakaro metu mums teko ir sumodeliuoti (suvaidinti) keletą gyvenime aktualių situacijų. Viena iš jų – kaip mes elgiamės darbe savo viršininkui siūlydami naują idėją ir nesulaukdami jo pritarimo. Buvo labai smagu ir naudinga sudalyvauti mini vaidinime.

G. Markevičius teigė, jog su jausmais reikia elgtis taip, kaip su žmogumi atėjusiu pranešti mums kokią tai žinią – atėjo, įleidome, sužinojome informaciją ir išėjo. Neįleistas žinią nešantysis beldžiasi, blaškosi aplink mūsų namus, destruktyviai braunasi ir prašosi vidun. Taip ir emocijos reikalingos tam, kad suteiktų mums kokios nors informacijos. Neatvėrus durų savo jausmams, jie į mūsų širdis veržiasi griaunančia jėga. Taigi, brangiosios, įsileiskime savo jausmus, priimkime juos į savo širdis ir su dėkingumu palydėkime.

Įspūdžiais dalinosi mama Jūratė