Skaitinys Kalėdoms. Į šviesą

Sveikos, brangiosios. Kalėdos man visuomet asocijuojasi su vienu šviesiausių laikotarpių metuose… Ir nors šiandien daugelis trimituoja apie visiškai sumaterialėjusią šventę, kai nė neturime laiko pabūti Dievo akivaizdoje, vis tik įstabu yra tai, kad ši šventė „įsuka“ visus – ir tikinčius, ir netikinčius. Net ir tie, kurie netiki Išganytoju jaučia paslaptingą ir šviesią Kalėdų dvasią. Kodėl taip yra? Ar ne todėl, kad Kalėdų priežastis yra gimusi žmonijos Viltis ir Išgelbėjimas, apreikšta Meilė, kurios šviesos neįmanoma užgesinti, kad ir kaip stengtumėmės? Kristus, kuris yra Pats Gyvenimas, kad ir kaip kartais yra niekinamas ir nukryžiuojamas, atmetamas ar juodinamas – Jis išlieka tuo, kas yra – žmonijos Gelbėtoju, Ganytoju, Mokytoju…

Na, o šįkart perskaičius pastoriaus Giedriaus Saulyčio straipsnį „Į šviesą“ labai panorau įkelti jį ir Jums.

Tad smagaus skaitymo ir šviesių, snieguotų ir viltingų Kalėdų! Sutikime Kristaus gimimą džiugiomis, tikinčiomis ir motiniškomis širdimis…

Aurelija :)

Į ŠVIESĄ   /Giedrius Saulytis/

Kalėdinių pamokymų, pamokslų ar straipsnių autoriai peno dažniausiai ieško evangeliniuose pasakojimuose apie Kristaus gimimą. Iš tiesų tai, kaip Mesijas ateina į šį pasaulį, daug pasako apie patį Ateinantįjį. Tačiau šiemet kalėdinės refleksijos veda mane ne prie ėdžių su kūdikėliu, bet prie visatos lopšio.
Šią prizmę, be abejonės, pasiūlo Jono raštai. Jei sinoptikams (Matui, Morkui ir Lukui) visų pirma rūpi kūniškas Dievo Sūnaus rūbas, tai apaštalo Jono žvilgsnis, ieškodamas dievystės, skverbiasi gilyn pro regimo pasaulio užsklandas į visa ko pradžią.

Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa šviečia tamsoje, ir tamsa jos neužgožė. Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų apie šviesą ir kad visi per jį įtikėtų. Jis nebuvo šviesa, bet atėjo liudyti apie šviesą. Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per Jį atsirado, bet pasaulis Jo nepažino. Jis atėjo pas savuosius, ir savieji Jo nepriėmė. Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki Jo vardą, kurie ne iš kraujo, ne iš kūno norų ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo gimę. Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio, pilno malonės ir tiesos. Jonas apie Jį liudija ir šaukia: „Čia Tas, apie kurį kalbėjau: Tas, kuris eina paskui mane, pirmesnis už mane yra, nes Jis buvo anksčiau už mane.“ Ir iš Jo pilnatvės mes visi gavome malonę po malonės. Nes Įstatymas buvo duotas per Mozę, o malonė ir tiesa atėjo per Jėzų Kristų. Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus, Tėvo prieglobstyje esantis, mums Jį apreiškė (Jn 1, 1-18).

Tėvo ir Sūnaus vienybę įvardinęs kaip Dievo ir Žodžio tapatumą, Jonas dviem sakiniais atsako į nuo amžių filosofus kankinusį klausimą: „Kodėl yra kažkas, o ne nieko?“ Visa ir nieko – tai dvi priešingos begalybės arba, tiksliau – du priešingi tos pačios begalybės poliai. Kūrinijos begalybė, apimanti tiek fizinį, tiek ir metafizinį pasaulius, turi konkrečią priežastį – Dievą. O Dievo Sūnus Jėzus Kristus yra visos egzistencijos dingstis.

Be Jo nebūtų mūsų. Nebūtų žemės ir dangaus, kvapą gniaužiančių snieguotų viršukalnių ir sielą maldančių saulėlydžių, vėjo švelnumo ir bičių medaus, ošiančios jūros ir vyšnios žydėjimo, rugiagėlės gležnos ir straksinčio žaliojo žiogo…. nebūtų. Be Kristaus nebūtų muzikos ir posmo. Rašale mirkytos mąstytojo plunksnos, virtuozo smičiaus, liečiančio stygas. Nebūtų tylos nei triukšmo, erdvės ir laiko, gyvenimo, istorijos, žmogaus.

Bet, ačiū Dievui, taip nėra. Mes esame, gyvuojame, kuriame, pažįstame, dainuojame. Bendraujame ir mylime, nes pirmiau mylėjo mus sumanęs ir sukūręs Dievas. Kodėl tuomet mums būna taip sunku, taip liūdna? Kodėl gyvenimas skausmingas ir atneša tiek daug vargų? Todėl, kad Kristuje, tiktai Jame, atrandame malonę ir tiesą. Tik per Jį sugrįžtame į pradžią – prie savo sukūrimo tikslo ir gyvenimo prasmės. Kristuje išvystame save tokius, kokius prieš amžių pradžią mus regėjo Dievas. Be Žodžio klaidžiojame tamsoje ir klumpame. Dejuojame ir nesuprantame kodėl. Jei augalas be saulės miršta, kaip išgyvens žmogus be dieviškos šviesos? Gyvenimas be Kristaus – bevaisis kaip nugenėtos sudžiūvusios šakos. Be Dievo šilumos nenoksta meilė ir ramybė, negali užderėti džiugesys, nesirpsta ištikimybė, romumas ir gerumas, trūksta susivaldymo ir ištvermės. Šių vaisių ilgesingai laukia Žemė ir Dangus, o tamsa nekenčia.

Nemanykime, jog tamsa pasyvi ir pasitrauks pati. Ją baido tikėjimo dvasia. O dvejonės, baimės ir blogis, esantis aplinkui ir mumyse, mėgina, nors ir nepajėgia, užgesinti šviesą. Ne sykį esam nukryžiavę Kristų. Kas kartą nusidėdami, kryžiuojame Jį vėl. Bet tikinčioje širdyje, kaip trečią dieną Golgotos kalne, Dvasia Šventoji Jėzų prikelia. Mirtis neturi Kristui galios. Jis – gyvas Viešpats ir šviesos Karalius. Tamsa praeis, o Dievo karalystė pasiliks. Jei tikime. Kol tikime.

Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas, Izraelyje rodė į Kristų. Ir mums ne bevardžiai Dievo šviesą atneša, bet tie, kurių vardus mes žinome. Ne angelai, bet žmonės ragina tikėti Pirmesniu ir Ankstesniu už juos pačius. Šviesa viena, o pasiuntinys ne vienas. Daug jų ir įvairiais balsais byloja. Tačiau ar girdime? Ar atpažįstame Kristų, kuris ateina persirengęs kitu? Stalius, sodininkas, žvejys, kaimynas, o gal tavo kraujo brolis? Žmogus. Ir vėl Žodis tampa kūnu ir gyvena tarp mūsų. Dažniausiai ne toks, kokio tikimės. Žemiškas. Nerafinuotas. Per daug paprastas, kad būtų iš Dangaus. Kūnas, per kurį Jis kalba, bado mums akis. „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ Nužiesti iš to paties molio Jo pasiuntiniai taip pat dvejoja, klumpa, klysta. Tačiau Viešpats nesibodi jų ir, rodos, tyčia pasiunčia tokius, kurių mes patys jokiu būdu nepasirinktume. Kol laikome save ypatingais, Kristaus mums nereikia. Vejame Jį lauk, tyčiodamiesi, o kartais keikdami Jo pasiųstuosius, liudijančius mums Šviesą. Kol manome esą už juos išmintingesni, labiau maldingi, jautresni – atsitrenkiame į papiktinimo Uolą. Suklupimo akmuo, padėtas prie Dievo karalystės vartų, stūkso, idant pažemintų kiekvieną. Pasipūtę į Karaliaus puotą nepateksime ir prie Viešpaties stalo nepatarnausime. Todėl tokie ankšti tie vartai ir siauras kelias, besidriekiantis už jų. Kur kas erdviau gyventi šiapus, be įsipareigojimų, nekvaršinant galvos dėl nuodėmės. Lengviau gausiam būry paskęst tamsoj, negu paėmus savo kryžių, leistis į kelionę paskui Jėzų. Į šviesą.

Palaiminti vargšai dvasia, savo skurdą pažinę. Jiems kiečiausia Uola gyvuoju vandeniu pratrykšta. Ir veriasi Gyvenimo vartai, bedžiūgaujantys angelai pasitinka, amžinojo gyvenimo kvapas svaigina. Žodis nusirengia kūną, atskleisdamas savo tikrąjį veidą. Visas pasaulis nušvinta tiesa ir malone. Tuomet kapinių sargas atvirsta į išganingą Mokytoją, o mūsų atstumtasis draugas – į brolį. Tikėdami Jėzaus vardą, gimstame vėl. Dievas nebe baugus, nebe tolimas. Jį Tėvu vadiname ir Jo valios šiai žemei meldžiame. Turime jau kitą Tėvynę, čia esame tik svečiai trumpalaikiai. Danguje mes nebe pašaliniai, bet Dievo namiškiai, šventųjų bičiuliai, bendrapiliečiai. Nes Viengimis Sūnus į Tėvo prieglobstį daug brolių ir sesių parsivedė.

Tikėjimas, kaip namų ilgesys, vis budina sielą Namo. Tačiau kol ateis toji palaiminga akimirka, neužgeskime tamsoje, liudykime tikrąją šviesą. Kaip Jonas rodykime Kelią tamsoje pasiklydusiems. Idant Kristaus veide ir jie Dievą išvystų. Kad pagirdyti tiesa ir malone pasotinti ir jie naujam gyvenimui išsiruoštų.

Broliai, aš jums nerašau naujo įsakymo, bet seną įsakymą, kurį turėjote nuo pradžios. Senas įsakymas yra žodis, kurį girdėjote nuo pradžios. Ir vis dėlto rašau jums naują įsakymą, kuris tikras Jame ir jumyse, nes tamsa traukiasi, o tikroji šviesa jau šviečia (1 Jn 2, 7-8).

 www.btz.lt

Foto iš www.btz.lt