Kaip mama mokė vaiką ženklų kalbos

Apie girdinčių vaikų gestų kalbą pirmą kartą sužinojau skaitydama žurnalą. Vėliau   mamų klubas suorganizavo susitikimą su psichologe Ramune. Apie jos pasakojimą   galima rasti mamų klubo svetainės bibliotekoje

http://www.mamuklubas.lt/?p=2148

Pamenu, kaip grįžau namo po šio susitikimo ir galvoju, reiks ir man pabandyti. O   ką? :) Gal pavyks. Pradėjau nuo vieno ženklo – „pienukas“. Man pasirodė, kad čia   gyvybiškai svarbiausias ženklas, kurį mano Justė privalo mokėti. Sugalvojau, kad tai turėtų būti pirštų pagniaužymas į kumštį – visai kai ką primena, ane? :)

Taigi kiekvieną kartą prieš pradedant gerti pienuką aš parodydavau šį ženklą. Ir taip tęsėsi keletą mėnesių, kol 10 ar 11 mėn. dukrytė pradėjo kažką panašaus rodyti. Tiesa, iš pradžių jai maišėsi šis gestas su močiutės ženklu kviečiant ateiti „akšia akšia“. Kol vieną gražią dieną išmušė triumfo valanda. Kaip gera ir linksma buvo, kai ji parodė šį ženklą prieš geriant pienuką! Visi žmonės stebėjosi ir juokėsi, kai ji pati pradėjo prašyti. Koks protingas mano vaikas – šaukė mamos vidus – dar nekalba, o jau supranta ir moka išreikšti savo pageidavimą :)

Kartais pasitaikydavo labai linksmų situacijų, kai su tėveliu net leipdavom juokais. Atsibunda Justė ir staiga pasijunta tooookia alkana ir pradeda gniaužyti savo mažylį kumštuką. O mamai taip norisi dar miego. Bet vaikas nenusileidžia ir toliau intensyviai dirba šiuo klausimu. Pagaliau praradus kantrybę, ji prikiša man abi savo rankytes prie pat veido irkad gniaužo kad gniaužo! Oi… greitai mama pasidavė. Galvoju, kad aš taip ko nors lengvai gaučiau, pavyzdžiui, patrynus pirštais rodydama ženklą “money money” :)

Žodžiu, po tokio sėkmingo mokymosi rezultato, atsirado azartas dar ko nors išmokyti. Šįkart mokėmės ženklą “noriu gerti” – smailių įkišus į burnytę ir keletą kartų užverčiant galvytę (na, kaip vyrai geria degtinę iš stikliuko).  Šis ženklas prigijo greičiau. Ir iki šiol jis man labai praverčia.

Dabar galvoju, kad galėjau dar išmokyti gestus “šalta”, “karšta”, “šlapia”, “noriu žaisti”, “noriu valgyti”.

Yra dar keletas ženklų, kurių Justė išmoko: dramblys, beždžionė, zuikis, karvė, Marka (šeimos draugas) :)

Tiesa, prisiminus psichologės Ramunės teiginį, kad “gestai ne stabdo, o stimuliuoja kalbos raidą”, nelabai galiu ką patvirtinti ar paneigti – mažai čia tų ženklų mes mokam, nors kalbėti jau bandom ir sakiniais. Bet ką galiu pasakyti, kad Justė, kuriai greitai sukaks 2 metukai, iki šiol nesistengia balsu įvardinti šių ženklų – jai patogiau tiesiog parodyti “noriu gerti”.

Bet kokiu atveju, manau, su kitu vaikeliu taip pat bandysim šios gestų kalbos. Pabandykit ir Jūs, manau, tikrai nenusivilsit :)

Inga