Toliau apie globos namų lankymą…
Atrodo taip nesenai vasara buvo, o čia jau žiema įpusėjo, todėl jaučiu nuolat kirbantį „kirminą“, kad labai senai rašėme apie globos namų lankymą…
Nors parašom
e ir retai, bet lankomės vaikų namuose nuolat, gal ir per daug įprastos mes tapome, gal tikrai reikia kažką keisti… Na bet šiai dienai yra, kaip yra, taigi Gabrielė dalinasi savo įspūdžiais :)
Kiekvienas apsilankymas pas mažuosius – tai atskiras įvykis, kurio nekantriai laukia vaikai. Apsilankymai kas kartą būna skirtingi, kas kartą vis kitokie. Tai priklauso ir nuo to, ką kiekvieną kartą veikiame, kokie vaikai būna grupėje. Galų gale keičiasi, auga ir patys vaikai. Tiesa, kartais tai virsta pareiga ir tenka save pabaksnoti, priminti, su kokiomis geromis emocijomis teko išeiti paskutinį kartą. Bet nuėjus nesigaili ir tai būna tarsi paskatinimas ateiti kitą kartą.
Po kelių mėnesių vasaros pas vaikus į svečius apsilankėme rugpjūčio gale. Daugelis vaikų jau buvo grįžę po stovyklų ar kitų išvykų, bet dalis mažųjų vis dar svečiavosi tai vienur tai kitur. Apsilankę su Erika pas vaikus, sveikinome Justiną su 12-uoju jos gimtadieniu. Kažkas iš vaikų buvo nupiešęs sveikinimo plakatą. Tradiciškai jubiliatė atsisėdo į kėdę, papuoštą balionais, priėmė sveikinimus iš kitų vaikų bei susirinko dovanas. Taip keista stebėti tuos vaikus – kartais jie atrodo kaip maži beždžioniukai, kovojantys dėl dėmesio, o kartais – kaip vienišos, pasimetę kriauklelės pajūryje, kurios taip ir laukia, kol bus kieno nors atrastos… Po oficialiosios sveikinimo dalies ėjome valgyti torto bei gerti limonado. Justina sėkmingai užpūtė visas žvakutes iš pirmo karto – tikiuosi, kad jos noras TIKRAI išsipildys ir ją padarys laiminga. Turbūt mažuliams torto niekuomet nėra gana – galėtų suvalgyti nors ir tris iš karto ☺ Kaip pasakytų Karlsonas – turėtų būti 7 tortai ir viena žvakutė, o ne atvirkščiai. Deja, viskas, kas gera, kada nors baigiasi – baigėsi tortas, baigėsi aktyvūs žaidimai su balionais ir vaikai, tarsi žirniukai, išriedėjo į kiemą.
Kitas mūsų susitikimas su vaikais įvyko rugsėjo pradžioje… kukurūzų labirinte!!!! Susirinkę vaikus ir susodinę į mašinas, išvažiavome ieškoti žymiojo kukurūzų lauko prie Trakų. Vaikai vis klausinėjo, kaip ten viskas bus ir ką rasime. Kažkas net paklausė, ar rinksime ten grybus ir uogas☺ Atvykus į vietą, gavome instrukcijas, kaip elgtis ir kur turime išeiti iš labirinto. Galiu drąsiai pasakyti, kad vaikai žymiai geriau orientavosi labirinte, negu kad aš☺ Galiausiai grupelė iš 3 suaugusių „tetų“ grįžome palei labirinto kraštą, kai tuo tarpu vaikai, keliavę savarankiškai, rado išėjimą patys!!!!! O mes taip bijojome paleisti juos vienus, kad nepasiklystų☺ Taigi susirinkę po bėgiojimo labirintų lauke, susėdome paskanauti sausainių ir limonado bei pasveikinome jubiliatus su gimtadieniais ☺ Labirinto šeimininkas kantriai ir su humoru atsakinėjo į vaikų klausimus. Turbūt dažniausiai užduodamas klausimas – tai ar buvo pasiklydusių, kurie nerado išėjimo. Vadovas ėmė linksėti – taip, taip, buvo ir vienas toks kabo bei mostelėjo galva į netoliese kabantį skeletą☺ Prieš išeinant vaikai dar gavo dovanų po lipduką su kukurūzų labirintu ir pieštuku.
Grįžtant namo vaikai buvo kiek tylesni – matyt, labiau pavargę ir pilni įspūdžių. Tačiau vienas iš vaikų sugebėjo mane išgąsdinti savo klausimu – sako, kodėl tavo mašinoje yra chemijos? ☺ Galvoju, kokios dar chemijos? Gal smirda kas? Pasirodo, prieš tai pasakojau, kad mano mašinos rakte yra mikroschema, kuri neleidžia mašinos su svetimu raktu, o berniukas suprato, kad mašina grūste prigrūsta chemijos☺
Kukurūzų labirinto šeimininkas mums padovanojo turbūt vieną prasmingiausių palinkėjimų tiek mums, tiek vaikams – nepasiklysti gyvenimo labirintuose. Įdomu, ar atsimins jį vaikai, ar atsiminsime mes jį? Juk ne kartą atsirandame aklavietėje ir ne visuomet šalia būna žmogus, kuris padėtų rasti išėjimą iš jos…
į darbus, bet greitai viskas nusibodo ir „tetos“ liko baigti puokštes vienos :) 
Jūsų komentarai