Apie Supermamas
„Vyrai niekada savęs nenuvilia, nes neprisigalvoja tiek, kiek prisigalvoja moterys, ką turėtų padaryti ar kaip turėtų atrodyti“ – frazė iš vieno filmo.
Kodėl mes negalime gyventi taip ramiai, kaip gyvena vyrai? Kodėl moterų tokia laki vaizduotė ir tokie aukšti reikalavimai ne tik kitiems, bet ir sau? Ypač vaikų auginime. Ar tikrai būtina išvesti vaiką į lauką, juk, anot mano vyro, vaikui užtenka gryname ore pabūti keletą kartų per savaitę? O kodėl negalima vaikui duoti šaldytų koldūnų? Kas pasakė, kad kompiuteris ir televizorius yra blogas daiktas?
Va taip tikriausiai gyventų dalis vienišų vyrų. Ir tikriausiai dar mažesnė dalis vienišų moterų.
Mes, mamos, turime vaiko auginimo ir ugdymo planą dar nuo vaisiaus formavimosi pilvelyje. Jau nėščios mes lekiame į muzikos pamokėles lavinti kūdikėlio klausą, registruojamės į gimdymo, žindymo ir priežiūros seminarus. Gimus toliau laviname, einame į sportą, muzikėlę. Žaidžiame, piešiame, šokame. O kiek būrelių! Tik spėk vežiot. Perkame ekologišką produkciją. Valgyti verdame kiekvieną dieną, nes kitos dienos sriuba jau mažai vitamininga. Einame kiekvieną dieną į lauką. Prieš miegą dainuojame lopšines ir sekame pasakas.
Kiekviena mama nori, kad jos vaikas būtų pats geriausias, protingiausias ir visoks -iausias. Žiūrėk, viena mama jau pasakoja, kaip jos dvimetis jau skaičiuoja iki dešimt, o kad raides visas pažįsta tai jau ne jokia čia naujiena. Tik retas kuris pirmokas nuėjęs į mokyklą dar nemoka skaityti.
Puiku, kai visų šitų pasiekimų didžiausias indėlis buvo vaiko, nes jis PATS norėjo, PATS domėjosi. O jei mama triuso tik tam, kad pasipuikuotų prieš kitas mamas, jog trimetis jau pila sakiniais užsienio kalba? Bet vis dėlto pila. Tai gal čia nieko blogo ir nėra. Blogiausia šitoje vietoje yra tai, kad Supermamos verčia jaustis nejaukiai ir susimenkinančiai kitas mamas. Pavyzdžiui, kitai mamai paklausus, ar mano Justė jau daro ant puoduko, atsakau, kad daro, bet iškart patikslinu, kad pasitaiko ir avarijų. Kam versti jaustis nesmagiai kitą mamą, kurios tokio pat amžiaus vaikas dar nesiprašo?
Kaip sakoma, vis tiek ateis tas laikas, kai išmoks sėstis ant puoduko, išmoks kalbėti, skaityti ir rašyti, nes VISI vaikai anksčiau ar vėliau išmoksta. Tai gal mes, mamos, per daug iš savęs reikalaujame? O jei nepavyksta ar nespėjame iškepti kotletų iki vaikas eis pietų miego, tuomet graužiamės ir liekame nusivylusios blogai suplanuotu laiku.
Tikriausiai dabar reikėtų vėl pakartoti filmo frazę: „vyrai niekada savęs nenuvilia, nes neprisigalvoja tiek, kiek prisigalvoja moterys“. Puiku, kad stengiamės būti Supermamomis, tačiau, manau, nereikia persistengti. Mylėkime ir auginkime savo vaikus natūraliai, tiesiog iš širdies. Ir tuomet mažiau save nuvilsime.
O ką jūs galvojate apie Supermamas?
Inga
Paveiksliukas iš http://jblackandassociates.com/
man Rosanos labai patiko zodziai….tikra tiesa!kai vaikai jau paauga,tu atsipalaiduoji ir gali gyvent kitaip
Ačiū, Dalia, man patinka jūsų mintys. ir straipsnis patiko, dėkui už nuoruodą!
Kažkada Supermamų įkvėpta paruošiau straipsniuką: http://www.psichoterapija-jums.lt/Straipsniai-pakankamai_gera_mama.htm . Nėra taip lengva būti atsipalaidavusiai, atsipūtusiai mamai, kai aplink nuo pat gimimo vyksta palyginimai: „O mano vaikas miega visą naktį“… „O mano vaikas priaugo 2 kilogramus“… Ir panašiai. Ypač tada, kai iš tiesų yra kažkokių problemėlių… Bet mano nuoširdus asmeninis patarimas: niekam nereikia, kad vaikas būtų pats puikiausias ir nuostabiausias. Vaikams irgi nereikia idealios mamos. Mylėkime savo netobulus, kažko nemokančius ir nesugebančius vaikus ir būkime tiesiog pakankamai geros mamos… Pakankamai geros savo vaikams. (Įsivaizduokite, kaip sunku augti su tobula mama – visą laiką bandyti atitikti jos lūkesčius ir visą laiką jausti, kad esi vis dar nepakankamai tobulas…)
Labai fainas straipsniukas. Atpažinau save auginant pirmąją dukrelę, su antrąja buvo kur kas paprasčiau… Oj kaip man blogai buvo kai pirmgimė visai nesilaikė miegojimo grafiko :D
Ačiū, Inga. Manau, tu užkabinai gana aktualią temą. Taip jau yra, matyt, kad mamoms visada bus šiek tiek sopu, jei jos vaikas kažkuo atsiliks nuo kitų vaikų. Tačiau liūdna, kai vaikų pasiekimai tampa rungtyniavimo akstinu ar pačių tėvų nepilnavertiškumo priedanga.
Man atrodo, kad tai nebūtinai vaikystėje įdiegti dalykai būti -iausia – kaip Rasa sakai. Manau, tai būtent šio laikotarpio tendencijos – turi būti -iausias, jei nori būti pastebėtas, įvertintas ir panašiai… Ir tas žmogiškas noras kažkuo pasipuikuoti… Neduok Dieve, vaikas nebus toks gabus kaip kiti, ir tėveliams bus taip nejauku… Liūdna…
Kažkada supermamoj.lt perskaičiau gerą pastebėjimą vienos mamos – neatimkime iš vaikų jų vaikystės, nepersistenkime juos mokydami nuo įsčių…
Bet pastebėjau, kad iš tikro – išgirdus, kad mano dukros bendraamžė kažkame pažengus daug labiau nei manoji, nejučia imi laukte laukti – na, mažute, kada gi tu… Ir tuomet stabdau save. Aišku, ugdymas turi savo vietą ir reikšmę… Bet norisi viską daryti su ramybe. Ne dėl kitų, o dėl savo vaiko! Kiekvienas mažylis turi savo augimo ir skleidimosi tempą…
Na tas noras buti gera mama nori nenori jis yra mumyse. Anksiau mirk atsikelk vesdavau vaikus bet kokiu oru i lauka. dabar jauciuosi didvyre, jei pavyksta su vaikais istrukti laukan. O tiesa pasakius mano vyrui is vis tokios net minties nekiltu, jei negauti „komandos“ is auksciau :-)))), t.y. is manes :-). Jooooo saldytus produktus valgome atsipute ir jauciuosi nusipelniusi laureto premijos kai pagaminu pati.Dziaugiuosi dabar tuo, kad galiu prabristi pro ismetytus daiktus, savaites begyje isdziaustyti pries kelias dienas isskalbtus drabuzius ir indus sudeti i indaplove, kai jau mintys kyla apie vienkartinius indus. Pamenu koks budavo varginantis darbas saziningai ismaudyti visus tris kinderius karta i savaite. Dabar tik duodu minti,gal mieli vaikuciai noretu issimaudyti. Ziuriu ir negaliu patiketi akimis- mano sunus pats plaunasi galva, kai visai neseniai ja plaudavome su riksmais, klyksmais ir akvalangais, ranksluosciais uzdengianciais ne tik akis ir ausis bet ir visus plaukus.Keiciasi motinystes spalvos augant vaikams, keiciames ir mes. Gal labiau atsipaiduojame ir kircius sudedame ne ten- pavyzdziui ramia sirdimi palikusi namu burdaka galiu guleti lovoje ir visiems trims skaityti knygas. O pabaigai tokio ilgo komentaro noriu pasakyti, kad dazniausiai stengiames ne pries kitas mamas, bet pries save ir tose vietose, kur mums truko demesio ar skaudejo sirdi vaikysteje. Mano tevai drausdavo ateiti pas juos i lova nakti (kai budavo baisu ar skauda). Bijodama iskaudinti vaikus, niekaip nedristu jiems uzdrausti ateiti i musu lova. Manau taip ir liks sios naktines migracijos i musu miegamaji. Ir as is to nebedarau tragedijos.
Ačiū už pasidalinimą, Inga. Supermamoms, kaip sakė Karlsonas, reikia ramybės, tiktai ramybės – tikrai viskas ateis laiku.Ko gero, mums nuo vaikystės buvo taip įdiegta, kad reikia būti pačia -iausia, todėl to norime ir iš savo vaikų.Didelė išmintis gyventi atsipalaidavus…